Tag Archives: nerimas

Didelio jautrumo dovanos

Visą gyvenimą buvau itin jautri. Jautri mergaitė, jautri mergina, jautri moteris. Dažniausiai man pavykdavo tai paslėpti po  drąsios, ekstravertiškos, komunikabilios asmenybės kauke, bet vidinė esmė likdavo ta pati. Kiek tik galiu atsiminti, į savo didelį jautrumą žiūrėjau kaip į trukdį, neleidžiantį man gyventi taip, kaip visi. Natūralu – juk aš ir nebuvau, kaip visi. Tą neigiamą požiūrį į save man padėjo palaikyti ir aplinkiniai – tiek artimoje, tiek ir tolimoje aplinkoje.

Ir tik dabar, po keletą metų trukusių įvairių terapijos formų man galiausiai pavyko savo jautrumą prisijaukinti, pamilti, priimti ne tik kaip naštą, bet ir kaip didelę savo dovaną, talentą. Nepaisant to – vis dar mokausi save – tokią jautrią – saugoti ir nuolat sau kurti tinkamas sąlygas harmoningai būti, atsistatyti, skleistis bei žydėti ne tokiame jautriame pasaulyje.

Todėl mane ypač stipriai palietė nuostabi amerikiečių psichoterapeutės Elaine N. Aron knyga „Itin jautrus asmuo“. Skaičiau ją tarsi savo asmeninę autobiografiją, ištikta šoko, nuostabos, pasigėrėjimo ir graudulio vienu metu.

Buvo sunku patikėti, kaip gražiai į vientisą vaizdą susidėliojo mano jautrumas, jausmingumas, kūrybingumas, intuicija, psichologinis įžvalgumas, dvasingumas, gilumas, noras viską matyti ir analizuot giliau, trapi savivertė, nekantrumas, nerimavimas, jaudulys, nepakantumas dideliam triukšmui ir dideliems žmonių susibūrimams, nuovargis nuo atrodytų, ne tokių jau ir sunkių situacijų, didelis atsigavimo vienumoje, tylos, kūrybos, meditacijos ir reguliaraus poilsio poreikis. Bei daugybė kitų dalykų.

Kadangi tokių –  itin jautrių, anot statistinių tyrimų mūsų yra maždaug 20%, o tarp dvasiniu tobulėjimu besidominčių žmonių šis procentas yra dar kelis kartus didesnis, noriu savo atrastais perlais pasidalinti ir su jumis, mieli Sielos namų skaitytojai.

Kodėl sunku būti itin jautriam?

Gyvename visuomenėje, garbinančioje greitį, paviršutiniškumą, materialines vertybes, pasiekimus, ekstravertiškumą, gebėjimą nejausti, neprisirišti. Tokiame kontekste buvimas itin jautriam atrodo lyg kažkokia anomalija. Bentjau taip daugeliui iš mūsų buvo sakoma visą gyvenimą.

Dažnai mus bando kišti į standartinius, daugeliui žmonių įprastus elgesio ir reakcijų rėmus ir jei mes į juos netelpam, klijuoja mums “nenormalaus jautruolio, keistuolio” etiketę. Bet juk mes nesam standartiniai. Bandydami save sutalpint į kitų mums kišamą dėžutę (o tą mes išmokome daryti itin profesionaliai, kad tik kitiems būtų su mumis patogiau…), mes išduodame save ir neleidžiam vystytis mūsų autentiškumui.

Jeigu prisiminsite atvejus, kai smarkiai susijaudinot ar įsiskaudinot dėl grubiai jūsų ribas pažeidžiančio kito žmogaus elgesio, gali būti, kad vietoj atsiprašymo iš jo išgirdote tik “tu čia viską labai sureikšmini, dramatizuoji arba išvis – išsigalvoji”. Kitas variantas – “tau reikėtų padirbėti su savo per dideliu jautrumu, nes tai nėra normal”.  Pažįstama situacija? O mums juk iš tiesų labai skaudėjo…

Jeigu tai girdime nuolatos, nieko nuostabaus, kad imame tikėti, jog dėl visų nemalonių situacijų yra kaltas tik tas nelemtas mūsų jautrumas. Bet juk tiesa ne visai tokia.

Labai jautri asmenybė nėra vien drovus, intravertiškas ir greit įsiskaudinantis žmogus. Tai tik didelės skrynios paviršius, kurį esame įpratę vertinti nesigilindami. O dar joje esama ir milžiniškų dovanų bei talentų, apie kuriuos mes nežinome, pamirštame ar tiesiog nurašome.

Ir tam, kad šią skrynią atidarytume bei pradėtume naudotis visais jos turtais, turime:

  • Giliau save pažinti
  • priimti ir pamilti – neatmesdami jokių šešėlinių savybių
  • Reabilituoti mūsų didelį jautrumą visų pirma prieš save patį – įsisąmoninant, kad ši savybė – tai mūsų išskirtinumas, kuris tinkamai naudojamas gali tapti tramplynu į sėkmę.

Pradėkime nuo gilesnio savęs pažinimo.

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Būti šviesa, atsveriančia masinę tamsą.

Visos patirtys yra DOVANA. Dovana augti ir tobulėti. Didinti sąmoningumą, mažinti stagnaciją, paleisti tai, kas atgyveno. Tai, kas nėra svarbiausia. Tai, kas mus atitolina nuo mūsų pačių esmės.

Todėl ir į tą chaosą, kuris šiuo metu vyksta aplinkui, nepaisant asmeninį ir profesinį gyvenimą ne itin patogiai keičiančių apribojimų, žiūriu kaip į naujas galimybes.

Yra taip, kaip yra. Aplinkybių mes nesirenkame, bet mes renkamės savo požiūrį į jas. Galime jas priimti kaip bausmę arba kaip dovaną ir progą. Renkamės tik mes patys.

Galime dabar susilieti su visa panikuojančia, lentynas šluojančia mase, skleidžiančia tamsias baimės, pasipiktinimo ir nevilties vibracijas. Tos vibracijos tokios stiprios, kad jautresni žmonės, užėję į maisto produktų parduotuves, gali pajausti jų slegiantį spaudimą. Tam nei gąsdinančių žiniasklaidos straipsnių pastoviai skaityt nereikia. Spaudimo daug ir jis stiprus. Labai lengva slystelėti ir pliūkštelėti į tą baimės masę ir pamesti save.

Visgi nėra baisesnio viruso už žmogaus nesąmoningumą ir panikoje uždominavusius pirminius instinktus, kurie kritinėm išgyvenimo sąlygom virsta smurtu. Tai daug baisiau už visas koronas, ebolas, kiaulių gripus ir marą kartu sudėjus.

ARBA GALIME būti sąmoninga šviesios energijos atsvara. Ta, kuri renkasi išlaikyti ramybę ir racionalų protą. Ta, kuri dozuoja žinias ir atidžiai atsirenka tik konstruktyvią informaciją, leidžiančią elgtis protingai, saugoti save ir kitus. Ta, kuri kūrybingai sugalvoja naujus sprendimus, kaip funkcionuoti draudimų sąlygomis. Ta, kuri išnaudoja atsiradusius laisvo laiko kiekius kūrybiškai. Ta, kuri savanoriškai renkasi padėti tiems, kam šiuo metu sunkiausia. Ta, kuri meldžiasi už pasaulio pasveikimą – ne tik nuo fizinio, bet ir nuo dvasinio nužmogėjimo viruso.

Skaityti įrašą toliau.

Derybos su vidiniu kritiku – kaip nustoti save graužti?

Paskutiniame Sielos namų straipsnyje „Kaip nustoti nerimauti?”, sulaukusiame itin daug jūsų atsiliepimų ir atgalinio ryšio, skriejusio pas mane įvairiausiais kanalais, kalbėjau apie nerimą  – jo priežastis, kaip patys dalyvaujame jį kurdami ir ką daryti, kad nerimo būtų mažiau. Kadangi viena iš nerimo priežasčių – itin aršus vidinis kritikas, neduodantis ramiai gyventi, žadėjau papasakoti, kaip galima su juo darniau bendradarbiauti. Apie tai ir pakalbėsime šį kartą.

Vidinio kritiko tema – kaip ir kitos Sielos namų temos, kuriomis rašau – vienas opiausių mano asmeninių skaudulių. Sprendžiant iš skaitytojų reakcijos į straipsnį apie nerimą – deja, tai viena opiausių temų ir tarp mūsų tautiečių.

Jau kelis metus su vidiniu kritiku dirbu, deruosi, tariuosi gražiuoju, ir ne taip gražiai, taikau įvairias praktikas ir terapijas. Per tą laiką su kritiku susipažinome gan artimai. Tai suteikia ne tik sąmoningumo, jaučiant, kada ir kodėl jis įsijungia, bet ir gebėjimo jį nors kiek pažaboti. Todėl mielai pasidalinsiu su jumis tuo, ką atradau ir pritaikiau pati asmeniškai bei darbe su savo klientais.

Ar atsimenate pasaką apie nykštuką Rumpelstiltskiną? Tik atspėjusi keistą nykštuko vardą karalienė išsivadavo iš žemaūgio šantažuotojo žabangų. Lygiai taip siaubo filmuose apie žmones apsėdusias piktąsias dvasias, norėdamas atlikti išvarymą, egzorcistas turi sužinoti demoniškos būtybės vardą.

Folklioras folklioru, bet ir gyvenime, norėdami įgauti daugiau galios, turime suprasti, su kuo turime reikalą. Tik neįsisąmonintos mūsų neharmoningos emocijos gali virsti mus ėdančiais vidiniais demonais. Taip ir vidinis kritikas, apie kurio buvimą tik nujaučiame, bet nieko daugiau apie jį nežinome, turi mums milžinišką galią, lemiančią mūsų impulsyvų ir destruktyvų elgesį. Taigi, norėdami pažaboti vidinį kritiką, visų pirma turime su juo arčiau susipažinti.

Skaityti įrašą toliau.

Paralyžiuojantys perfekcionizmo spąstai

Aurelija Kriščiūnaitė

“Autentiškumas yra kasdienės pastangos pamiršti, kokie manome privalantys būti, ir pamilti save tokius, kokie esame.” Brene Brown

Kaip užaugti perfekcionistu?

Užaugau tais laikais, kai vaikai buvo mylimi ir giriami ne už tai, kad yra, bet už jų pasiekimus. Tuomet niekas tėvams nesakė, kaip svarbu priimti savo vaiką tokį, koks jis yra tam, kad ateityje ir jis pats sugebėtų save priimti. Apie besąlyginę meilę ir netobulumo suteikiamą laisvę kalbama buvo mažai arba iš viso nebuvo. Toks dalykas, kaip prieraišios ar sąmoningos tėvystės skatinimas, neegzistavo.

Pamenat, kokios didžiausios vertybės buvo skatinamos? Kovingas ryžtingumas, raunant savo silpnybes kaip didžiausią baubą. Geležinė disciplina, nuolankus paklusimas taisyklėms. Tikslo siekimas bet kokia kaina, net jeigu reikia daužyti galvą į sieną. Už pasiekimus – pagyros. Už silpnybes – viešas peikimas ir baudimas.  Gerai besimokantiems pirmūnams – auksinis diplomas ir garbės lentos. Visiems kitiems – tai, kas liko.

Nuoširdaus palaikymo daugiausia gaudavau už tai, ką gero padarydavau. Gerus pažymius, gražius piešinius, gerą klausą ar skambų balsa, už gerą elgesį (kitiems patogų prisitaikymą, tiksliau) ir kita. Tuomet jausdavausi mylima, svarbi. Tuomet jausdavau, kad apskritai esu gyva.

Nieko nuostabaus, kad su laiku susitapatinau su savo pasiekimais, su darbo rezultatais, nes tik jie man leisdavo jaustis vertinamai. Kasdien vis stiprėjo vidinis suvokimas, kad mane galima mylėti tik už kažką. Už nuopelnus, už pastangas, už pasiekimus, už vystomus talentus. Nes juk šiaip sau, tokia, kokia esu, nesu verta nei meilės, nei artumo.

Todėl tuomet, kai dėl vienintelio netikėtai prastai išlaikyto baigiamojo mokyklos egzamino negavau auksinio diplomo, buvau pasiruošusi sumaišyti save su žemėmis. Panaši istorija nutiko baigiant universitetą. Tuomet dėl vienos menkos klaidos padėjau sau dar didesnį minusą… Gyvenimas tokių pamokų negailėjo.

Taip kartu su manim užaugo ne viena karta perfekcionistų, besikankinančių amžino tobulumo vaikymosi, spąstuose.

Skaityti įrašą toliau.