Šiandien, vėsią ir lietingą dieną jaukiai įsitaisiusi su kakavos puodeliu ir sultingu mango, lėtai, niekur neskubėdama, atlikdama savo mylimus ryto ritualus ir skaitydama knygą, pagalvojau – kiek daug mano gyvenime yra prabangos. Ir dar pagalvojau, kaip visgi skirtingai mes tą prabangą suprantame….
Na, visų pirma, noriu pasidalinti, KAS MAN NĖRA PRABANGA, nors taip ją įprasta vadinti.
Man prabanga ne ištaigingi, milžiniški, dizainerių įrengti namai, kuriuose labai dažnai nėra gyvybės, nesigirdi linksmo vaikų juoko ir laimingų balsų, nes ten gyvena liūdnos, vienišos ir/arba viena kitai svetimos sielos…
Ne prabangios mašinos, demonstratyviai rodomi brendiniai daiktai ir brangūs papuošalai, dažnai tiesiog pridengiantys vidinį skurdą, tuštybę ir niekuo nebeužpildomą tuštumą. Arba dar blogiau – kuriais bandoma kompensuoti žemą savivertę ir nepakankamumo jausmą…
Man prabanga yra ne blizgantys „aukštuomenės“ vakarėliai su prabangos „dress codu“, į kuriuos be specialaus pakvietimo nepateksi.
Ne garbingas titulas, „žvaigždinis“ žinomumas ar aukštos pareigos, įkalinančios nesibaigiančiose darbo valandose, griežtuose elgesio ir aprangos protokoluose. Nurodančios, ką ir kada tau daryti ir kaip gyventi.
Ne milijoninės sąskaitos banke. Ne sekėjų skaičius instagrame ar FB. Turimų nekilnojamo turto objektų, naudingų kontaktų ar fasadinių „draugų“ sąrašas…
Galima čia būtų vardinti ir vardinti.
Patikslinsiu. Nesu ta, kuri neigia materiją ir materialinės gausos naudą, sakydama, kad „ne piniguose laimė“.