Laiškai skaitytojui. Tikra ir netikra prabanga

Šiandien, vėsią ir lietingą dieną jaukiai įsitaisiusi su kakavos puodeliu ir sultingu mango, lėtai, niekur neskubėdama, atlikdama savo mylimus ryto ritualus ir skaitydama knygą, pagalvojau – kiek daug mano gyvenime yra prabangos. Ir dar pagalvojau, kaip visgi skirtingai mes tą prabangą suprantame….

Na, visų pirma, noriu pasidalinti, KAS MAN NĖRA PRABANGA, nors taip ją įprasta vadinti.

Man prabanga ne ištaigingi, milžiniški, dizainerių įrengti namai, kuriuose labai dažnai nėra gyvybės, nesigirdi linksmo vaikų juoko ir laimingų balsų, nes ten gyvena liūdnos, vienišos ir/arba viena kitai svetimos sielos…

Ne prabangios mašinos, demonstratyviai rodomi brendiniai daiktai ir brangūs papuošalai, dažnai tiesiog pridengiantys vidinį skurdą, tuštybę ir niekuo nebeužpildomą tuštumą. Arba dar blogiau – kuriais bandoma kompensuoti žemą savivertę ir nepakankamumo jausmą…

Man prabanga yra ne blizgantys „aukštuomenės“ vakarėliai su prabangos „dress codu“, į kuriuos be specialaus pakvietimo nepateksi.

Ne garbingas titulas, „žvaigždinis“ žinomumas ar aukštos pareigos, įkalinančios nesibaigiančiose darbo valandose, griežtuose elgesio ir aprangos protokoluose. Nurodančios, ką ir kada tau daryti ir kaip gyventi.

Ne milijoninės sąskaitos banke. Ne sekėjų skaičius instagrame ar FB. Turimų nekilnojamo turto objektų, naudingų kontaktų ar fasadinių „draugų“ sąrašas…

Galima čia būtų vardinti ir vardinti.

Patikslinsiu. Nesu ta, kuri neigia materiją ir materialinės gausos naudą, sakydama, kad „ne piniguose laimė“.

Su pinigais viskas yra gerai. Ir nei vienas iš aukščiau išvardintų dalykų iš esmės nėra blogas. Tiesiog MAN tai nėra prabanga, kurianti vidinę ilagalaikę vertę. Tai nėra prabanga, kurianti tikrą ilgalaikį laimės jausmą. Man tai nėra prabanga, dėl kurios norėčiau aukoti savo laisvę, savo laiką, savo vertybes, savo vidinę ramybę, savo artimus santykius, savo sąžinę… Tai puikus priedas prie visų kitų, daug prabangesnių dalykų, bet ne to pakaitalas.

TAI KAS MAN YRA PRABANGA?

Man prabanga – tai laisvė būti tuo, ko noriu, kaip noriu ir tada, kada noriu. Nepaisant to, ką apie tai galvoja visuomenė ar net artimieji.

Laisvė rinktis, ką noriu daryti su savo kūnu, mityba, apranga, seksualumu, gyvenimo būdu, laisvalaikiu, tikėjimu, šeimyniniu statusu, darbine veikla. Kad ir ką apie tai galvoja kiti.

Prabanga man – tai artimas ryšys su svarbiausiu mano gyvenimo pakeleiviu. Savimi. Tai nuolatinis laikas savęs pažinimui ir pasirūpinimui savim. Kokybiškai ir laiku. Visų savo būsenų priėmimas ir išbuvimas jose, nesiteisinant, neslopinant, nekompensuojant nei priklausomybėm, nei pertekliniu darbu, nei susitelkimu į kitus, kad tik apie tai, ką skauda, galvoti nereikėtų. Sąmoningas išbuvimas su viskuo net tada, kai tai „ne laiku, nepatogu, negražu, ką kiti pagalvos ar tiesiog ne pagal planą ar kitų lūkesčius“.

Prabanga man – atjauta, atlaidumas ir meilė sau. Be išlygų.

Prabanga man – drąsa būti savimi ir savalaikiai apginti savo ribas nuo tų, kurie linkę jų negerbti. Drąsa pasakyti, ko noriu, net jei tai kitiems yra keista, nesuprantama ar nepatogu. Gebėjimas laiku ir tinkamai ištarti NE ir TAIP.

Prabanga man – vidinės ramybės ir pilnatvės jausmas, kuriam nieko nebetrūksta. Kai tiesiog gera būti, kvėpuoti, gyventi, patirti tai, kas man skirta. Būti gamtoje. Ryšyje su Kūrėju. Būti kūrybiniame sraute Neskubant, nebėgant, niekam nieko neaiškinant. Turint prabangų lėtumą ir vaikišką nuostabą pasigrožėti, kaip gelsta lapai ar kalasi pirmieji žiedai, kaip iškrenta pirmas sniegas ar grįžta paukščiai.

Prabanga man – savirealizacijos, prasmės jausmą bei orias pajamas teikianti veikla, leidžianti prisiliesti prie kitų žmonių širdžių. Darbas, kur visad jaučiuosi vietoje ir laiku. Daranti būtent tai, ką ir turiu daryti šiuo metu. Darbas, paliekantis laiko gyventi, ilsėtis, pramogauti, patirti.

Prabanga man – jausti per mane tekantį kūrybinį Srautą ir atsiliepti į jį. Turėti laiko kūrybinių idėjų realizavimui mėgaujantis, nesilyginant ir nesivaržant su niekuo. Kurti šiandien, čia, dabar. Ne kada nors po to. Prabanga – tai kurti ir dalintis savo kūryba su kitais.

Dar man prabanga – artimas ryšys. Dvasinė bendrystė. Ne facebooko draugų ar sekėjų skaičius. Tikras ryšys, kuriame gali būti visiškai nuogas, silpnas, pažeidžiamas ir netobulas. Nes žinai, kad būsi priimtas ir mylimas visoks. Tikri draugai, mylimieji, artimieji, kurie pažįsta ne tik tavo fasadinę gražiąją pusę. Kurie būna šalia, kai esi totaliai susimovęs ir kurie moka nuoširdžiai kartu pasidžiaugt, kai skini savo pergales.

O dar man prabanga – galimybė ir laikas, skirtas sąmoningėti, semtis dvasinių žinių ir patyrimo iš dvasinių mokytojų, iš knygų, iš bendraminčių. Ne kada nors, kai jau pensijoj būsiu. Ne tada, kai visą „buitiaką“ susitvarkysiu. Dabar. Šiandien. Prioritetine tvarka.

Tai va, sėdžiu, geriu gyvą kakavą ir suprantu – aš gyvenu prabangoje. Ir ta prabanga vis auga, vis plečiasi. Tereikia ją pastebėti, pamatyti.

Ne tuose blizgučiuose, kur jos įprasta ieškoti. Juk tikri dalykai, kaip sakė Mažasis Princas, matomi ne akimis, o širdimi… Būtent ten tą prabangą ir randu.

Su meile,

Aurelija

p.s. O kas jums yra prabanga?

———————————————————————————————–

Jei jums patiko šis įrašas, tikėtina, kad patiks ir nauji „Sielos namų” straipsniai. Užsisakykite naujausių svetainės įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą ir vardą registracijos formoje. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!

Sielos namų naujienlaiškis

————————————————————————————————–

O taip pat – jei jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo su draugais, naudodamiesi Facebook share mygtukais bei išreikškite savo nuomonę svetainės komentaruose apačioje. Galbūt jūsų atradimas kažkam iš jūsų draugų bus labai naudingas. 🙂

Parašyk komentarą