Kur stoti arba aukštojo mokslo pasirinkimo kančios

Kur stoti arba aukštojo mokslo pasirinkimo kančios

Aurelija Veršininė

Young Women Reading in Library

Nors nesu studentė, vis dažniau tenka padiskutuoti aukštojo mokslo pasirinkimo tema. Galbūt ji iškyla į paviršių dėl to, kad tik neseniai nutilo triukšmas dėl baigiamųjų mokyklos egzaminų bei stojamųjų, o gal dėl to, kad paskutiniu metu tenka daugiau bendrauti tiek su mokslus besirenkančiais moksleiviais ar jų susirūpinusiais, stresuojančiais tėveliais. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad daugeliui tai viena aktualiausių temų.

Atrodytų studijų meto vizijos turėtų būti kupinos vien tik pozityvo. Juk pagaliau iš vaikystės žengiame į daug atsakingesnį pilnamečių pasaulį. O jame šalia mokslų krimtimo laukia tiek daug naujų pažinčių, atradimų, vakarėlių ir visą gyvenimą išliekančių nerūpestingos jaunystės įspūdžių. Visgi naujo gyvenimo etapo laukimą kartina keletas BET. Pagrindinis jų – o kur gi man stoti?

Gerai, jeigu vos išmokęs kalbėti ir vaikščioti, klausiamas tėvų, kuo būsi suaugęs, svaigai apie veterinariją, aviaciją, inžineriją, menus ar aktorystę  ir metams bėgant ši svajonė nei kiek nenutolo. Gerai, jeigu humanitariniai polinkiai visuomet akivaizdžiai buvo stipresni už tiksliuosius ar atvirkščiai. O ką daryti visiems likusiems? Atsakomybė ir spaudimas dėl neteisingo pasirinkimo pradeda spausti moksleivių ir jų tėvų smegenis jau pora metų iki stojimo į aukštąsias, renkantis profilinį mokymą. Juk turi žinoti, kokius baigiamuosius egzaminus laikysi, nes tik su konkrečiais iš jų gali patekti į konkrečias aukštojo mokslo studijas. Žinoma, nemažai yra ir tokių moksleivių, kurie mokosi bet ką, stoja bet kur ir mokyklos baigimo nesureikšmina. Bet šį kartą kalbame ne apie juos.

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip pradėti rašyti asmeninį tinklaraštį?

Kaip pradėti rašyti asmeninį tinklaraštį?

Aurelija Veršininė

Notebook pen and laptop on dining room table

Tuos, kurie mėgsta rašyti, bet vis abejoja, ar verta turėti savo asmeninį tinklaraštį, kviečiu paskaityti Sielos namų straipsnį,  kuriame susisteminau 10 pagrindinių priežasčių, kodėl, mano manymu, „blogas“ yra vertybė. Na, o su tais, kurie jau galutinai apsisprendė tapti „blogeriais“, bet neturi nei mažiausio supratimo, nuo ko pradėti, noriu pasidalinti keliais pagrindiniais žingsniais, kuriuos suskirsčiau į dvi dalis:

1. kaip savo tinklaraštį užkurti, 2. Kaip jį vystyti ir plėsti auditoriją.

Esu rinkodaros specialistė, bet ne IT profesionalė, taigi prieš 2,5 metų nusprendusi pradėti kurti savo asmeninį tinklaraštį, neturėjau supratimo, nuo ko turėčiau pradėti. Su svetainių kūrimu pagal įvairius šablonus ir e-marketingu susidurti teko, bet šį kartą norėjosi kuo paprastesnio, pigesnio, patrauklesnio ir laiko prasme greitesnio sprendimo, kad nereikėtų nei programistui mokėti, nei dienų dienas sėdėti pačiai programuojant dizainą ar sudėtingai sukėlinėjant svetainės turinį.

Per šį laikotarpį susidariau tam tikrą sistemą, kas kuriant ir vystant blogą yra būtina, reikalinga ir svarbu.

Kaip pradėti rašyti savo asmeninį tinklaraštį?

 

1.       Tema – apie ką rašysiu

Prieš pereinant prie techninių klausimų, trumpam sustokime prie svarbaus pirminio žingsnio, kurio neturint geriau net nepradėti. Kiekvienas žmogus (vadinasi taip pat ir visi mėgstantys rašyti) turi ne tik tam tikrą sukauptą gyvenimo patirtį, bet ir konkrečią sritį ar kelias sritis, kuriose nusimano daugiausia. Toms sritims gilinti, išjausti, išbandyti jis skiria daugiausia laiko, nes jos jam įdomios. Taigi, rašyti vertėtų būtent apie tai, ką „skauda“ pačiam. Tie, kurie vaikosi visuomenei aktualių temų vien dėl to, kad jos aktualios kitiems, galiausiai vis vien lieka neištikimi patys sau, o nuo to pirmiausia nukenčia straipsnis. Pasirinkite temą, kuri jums pačiam įdomi. Tą, kurioje esate ne pirmus metus. Rašykite apie iššūkius ar pamokas, kurias jau teko išmokti, sėkmingai išspręsti, dalinkitės sprendimais, patarimais, iškelkite klausimus ir tuomet tarp eilučių visuomet jausis jūsų nuoširdumas, kuris neabejotinai randa kelią į skaitytojo širdį.

Skaityti straipsnį toliau.

Asmeninis tinklaraštis – 10 priežasčių, kodėl jį verta turėti kiekvienam, mėgstančiam rašyti

Asmeninis tinklaraštis – 10 priežasčių, kodėl jį verta turėti kiekvienam, mėgstančiam rašyti

Aurelija Veršininė

Asmeninis tinklarastis

Jau kurį laiką susiduriu su faktu, kad Lietuva yra mėgstančiųjų rašyti šalis. Iš tiesų, kur nepasisuksi – visi rašo – eiles, straipsnius, apsakymus, tiesiog įkvepiančius ir greitai plintančius Facebook įrašus ir tai labai džiugina.

Nenuostabu, kad vis auga tokių svetainių, kaip www.rasyk.lt , www.pertrauka.lt, www.zaliazole.lt populiarumas ir vis daugiau jaunų talentingų žmonių siūlo savo parašytus kūrinius įvairiems internetiniams bei spausdintiniams leidiniams, o šie savo ruožtu juos publikuoja arba ne. Tokiais momentais kyla klausimas, o kodėl gi nepradėjus rašyti savo asmeninio blogo, kuriame galėtumėme rašyti bet kokiu formatu, bet kokiomis mums patiems artimomis, aktualiomis, įdomiomis, ištyrinėtomis ir išjaustomis temomis, auginant savo skaitytojų auditoriją ir taip augant patiems?

Kaip aš pradėjau rašyti savo tinklaraštį „Sielos namai“?

Ne kartą esu sulaukusi laiškų, klausiančių, kaip gi aš pradėjau rašyti savo asmeninį blogą ir kaip man jį pavyko taip išpopuliarinti. Noriu trumpai pasidalinti savo istorija.

Jau nuo mokyklos laikų man labai patiko ir neblogai sekėsi rašyti prozą, eiles, įvairius pamąstymus, interpretacijas ir straipsnius. Dalyvavau įvairiuose literatūriniuose konkursuose, kur gavau nemažai pagyrimų ir tiek pat kritikos. Ir gerai. Teisinga kritika užgrūdino ir apgludino mano jaunatvišką idealizmą, norą moralizuoti straipsniuose. Tuo tarpu gyvenimo patirtis išmokė mintims suteikti gylio, nepilstant iš tuščio į kiaurą, išmokė rašyti taip, kad kiekvienas žodis turėtų „svorį“ ir galėtų įkvėpti, paskatinti judėti į priekį.

Visą gyvenimą teko daug susirašinėti su draugais, taigi ilgi laiškai daug metų atstojo ne tik literatūrinius rašinėlius, bet ir asmeninį dienoraštį bei davė progą palaikyti artimą ryšį su man brangiais žmonėmis, esančiais toli, o tuo pačiu ir nuolatos lavinti savo rašymo įgūdžius.

Jau nuo mokyklos laikų iš nepažįstamų, pažįstamų ir draugų nuolatos girdėdavau, kad moku įkvėpti, kad mano žodžiai pasiekia juos laiku, vietoje ir būtent tokie, kokių tuomet labiausiai reikėjo…Neprisiimu nuopelnų už tas ištartas frazes, nes jas sakydama, kaip ir rašydama, visuomet „esu sraute“, kai, rodos, žodžius man į lūpas įdeda kažkas iš Aukščiau, todėl pabudusi iš to lengvo transo net ne visada galiu tiksliai atkartoti, ką sakiau… Tokiais momentais tvirtai žinojau, kad mano žodžiai galėtų pasiekti daug didesnę auditoriją ir galbūt nukreipti dar daugiau sielų, jei tik žinočiau, kaip tą realizuoti…

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip surasti savo pašaukimą ir suvokti paskirtį Žemėje arba Sielos misijos beieškant

Kaip surasti savo pašaukimą ir suvokti paskirtį Žemėje arba Sielos misijos beieškant

Aurelija Veršininė

10610549_1540245059550235_8415575725671619166_n

 

Stebėdama aplinkinius ir dirbdama su žmonėmis pastebiu vieną paprastą dėsningumą – mūsų kosminį liūdesį, kartais neturintį jokios konkrečios priežasties ir depresiją sukelia ne kas kita, kaip nežinojimas, iš kur mes atėjome, į kur išeisime, o labiausiai – kam iš viso esame gimę ir kokia mūsų paskirtis šioje Žemėje. Patys nelaimingiausi žmonės blaškosi tarp fizinių poreikių tenkinimo, valdžios ir pinigų siekimo, bet pasiekę tam tikrą materialinę gerovę ir statusą visgi jaučiasi galutinai išsitaškiusiais Sizifais, kurie visą gyvenimą stūmė akmenį… ne į tą kalną…

Tuomet ateina akimirka, kai klausiame savęs – koks visgi yra mano gyvenimo tikslas? Tiesiog būti laimingu, nugyventi gražų gyvenimą, pasiimant iš jo viską ir gražiai išeiti? Ar yra kažkas, kas gali visam laikui užpildyti emocinę tuštumą, tą nenuilstamai mus graužiantį tuštumos ir beprasmiškumo jausmą, dar vadinamą zahiru, išliekantį net pačiomis laimingiausiomis gyvenimo akimirkomis (apie tai, kas yra „zahiras ir kaip juo atsikratyti išsamiai rašiau straipsnyje „Kodėl verta medituoti“ )?

Tyrinėdama ir bandydama įvairias asmeniniam ir dvasiniam augimui skirtas terapijas, įrankius ir praktikas, supratau, kad toks „stebuklingas raktas“ ar „visas tuštumas užpildantis eliksyras“ visgi yra. Ir tai ne kas kitas, kaip dvasinis augimas, kuris prasideda nuo savojo Širdies kelio arba sielos pašaukimo radimo, savo dvasinės kilmės pripažinimo ir suartėjimo su ja per besąlyginę meilę, jos skleidimą sau bei kitiems ir besibaigiantis tarnyste visuomenei bei pasauliui.

Skaityti straipsnį toliau.

Fraktalų meno terapijos stebuklai

Fraktalų meno terapijos stebuklai
Vilnius 2015 vasaris 1-001

Vilniaus 2015 vasario grupelė

Sveiki, šį kartą – trumpas įrašas, skirtas besidomintiems įvairiomis terapijomis, padedančiomis rasti kelią į save, išlaisvinti savo rezervinius talentus ir kūrybingumą, skatinančiomis ne tik pozityvius pokyčius, bet ir asmeninį tobulėjimą. Taip pat noriu jį skirti tiems, kas vis dar abejoja meno terapijos efektyvumu. :)

Nemažiau už artėjantį pavasarį mane džiugina vis didėjantis žmonių susidomėjimas unikalia meno terapija – fraktalinio piešimo technika, kurios kursus atranda vis daugiau žmonių. Dar didesnį džiugesį kelia jų pasiekiami rezultatai ir šilti atsiliepimai, kuriais dalinamės po kursų. Neįtikėtina, kaip daug galima pasiekti, tiesiog spalvinant, rodos, vaikiškai paprastus piešinukus…

Gabijos ir mano fraktalasVieni dalyvių labiausiai stebisi tuo, kaip daug apie save sužinojo ir kaip smarkiai dėl to pasikeitė požiūris į save, į savo teigiamas savybes bei bruožus, su kuriais dar derėtų padirbėti. Kiti – džiaugiasi atradę naują, lengvą ir priimtiną nusiraminimo, kasdienės įtampos nuėmimo, meditacijos, pabuvimo su savimi priemonę bei kūrybinės saviraiškos įrankį. Treti krykštauja naujai atradę visas spalvas – tiek aplinkoje, tiek rūbuose, susidraugavę su savo pačių ribojančiais įsitikinimais, pažadinę prigimtinį moteriškumą, įgavę lankstumo ir sugriovę stereotipą „aš ne toks, aš to nemoku, aš to nemėgstu, as to nedarau“.

Maloniai stebina ir tai, kad kai kuriems pavyksta įveikti sunkias depresines nuotaikas, psichologinių priežasčių sukeltas ligas, išlipti iš destruktyvių programų ir netgi paskatinti greitesnį gyjimą po sunkių ligų. Su daugeliu atsisveikiname dar tik prasidėjus rimtam vidinių pokyčių procesui, todėl tolimesnio bendravimo eigoje labai džiugina laiškai, dėkojantys už ilgalaikius teigiamus pasikeitimus, už tai, kad šie kursai tapo kertiniu įvykiu, paskatinusiu asmeninį augimą ir kelio į save radimą. Vieni rašo sutikę savo gyvenimo žmogų, antri – pagaliau pasiryžę mesti nemylimą darbą ir atradę tikrajį pašaukimą ar bentjau naują mielą darbą, treti pasidžiaugia, kad piešiant norų fraktalą išsipildė ne viena slapta svajonė. Kiek žmonių, tiek ir istorijų. (Daugiau autentiškų atsiliepimų rasite skiltyje Atsiliepimai).

Visų jų pasiekti rezultatai tokie skirtingi, individualūs ir visgi turintys vieną bendrą bruožą – lyg sutarę jie sutartinai kartoja, kad nesitikėjo, jog fraktalinis piešimas taip smarkiai ir teigiamai sujudins kažką giliai viduje tokio, ką sunku išreikšti žodžiais ir tiesiog norisi sakyti – „Gera…“ Mane tai beprotiškai džiugina ir įkvepia skleisti žinią vis toliau ir toliau. :)

Skaityti straipsnį toliau.

Naujametinis laiškas sau

Naujametinis laiškas sau

Christmas ornamentLabai mėgstu visokius prasmingus ritualus, kartojamus tam tikru laiku ir intervalais. Viena tokių smagių tradicijų – naujametinio laiško sau rašymas paskutinę arba pirmąją metų dieną.

Kaip jau esu minėjusi ankstesniuose straipsniuose, visiškai sutinku su amerikiečių rašytojo Džono Grėjaus laimės formule. Šioji teigia, kad laimė susideda iš dviejų esminių punktų – džiaugtis ir būti dėkingam už tai, ką turi bei pasiekti, ko nori. Turint šias dvi dedamąsias, mes esame laimingi jau šią akimirką, ne rytoj ir ne po metų, o tuo pačiu visuomet esame skatinami nesustoti, neužmigti ant laurų, eiti į priekį ir siekti naujų tikslų, mokytis naujų dalykų, įgyvendinti turimus norus ir kurti dar daugiau naujų svajonių. Remiantis tokia laimės formule, manau, kad prie prasmingo metų palydėjimo prisidėtų naujametinis laiškas sau, kuriame ne tik apžvelgtume praėjusių metų gyvenimo įvykius, pasiekimus, padėkotume už visas dovanas ir pamokas, bet ir palinkėtume sau įgyvendinti naujus užsibrėžtus tikslus bei sulaukti slapčiausių norų išsipildymo. Metų eigoje tokį laišką labai sveika ne kartą atsiversti, paskaityti skatinančius gerus žodžius, kurių sau turime negailėti, pasisemti įkvėpimo ir įvertinti, ar nesame nukrypę nuo išsikeltų tikslų ir planų bei kaip mums sekasi pildyti savo pačių norus.

Skaityti straipsnį toliau.

Naujiena – “Fraktalų klubas“ Vilniuje jau veikia!

Naujiena – “Fraktalų klubas“ Vilniuje jau veikia!

Close-up of colored pencils in desk organizerMieli fraktalinių piešinių ir meno terapijos gerbėjai, labai džiaugiuosi, galėdama pranešti jums didžiąją šio sezono naujieną – “FRAKTALŲ KLUBAS” jau veikia!

Ilgai brandinta, formuota ir puoselėta idėja pagaliau tapo kūnu. Nuo šiol visi, pabaigę „Sielos namų“ organizuojamus fraktalų piešimo kursus yra kviečiami patirti naują, jaukią ir šiltą bendravimo formą – praktinius fraktalų piešimo užsiėmimus Vilniaus FRAKTALŲ KLUBE.

Kas gi yra tas „Fraktalų klubas ir kam jo reikia?

„Fraktalų klubas“ – tai fraktalinių piešinių gerbėjų bendruomenė, kurioje kartu jaukiai leisime vakarus piešdami įvairius pažengusiems skirtus piešinius, kursime fraktalinį meną, įvairius fraktaline metodika paremtus rankdarbius, dalinsimės asmeniniais įspūdžiais, rezultatais, istorijomis, gersime arbatą ir tiesiog šiltai bendrausime.

Kuo gi šis klubas skiriasi nuo mūsų tradicinių fraktalų kursų? Pagrindinis mūsų seminarų tikslas yra koncentruotai pateikti dešimtmetį kauptą fraktalų terapijos patirtį, perduodant visus vėlesniam savarankiškam darbui reikalingus įrankius. Pasibaigus visam kursui, mokiniai dažniausia klausia – o kas toliau? O toliau – savarankiškas darbas, piešiant įvairių rūšių fraktalus tiesiog namuose. Visgi daug smagiau piešti ir gilintis į iškilusius klausimus kartu su bendraminčiais bei mokytoju. Štai todėl atsiliepiant į jūsų prašymus bei pageidavimus buvo sukurtas šis klubas, kuriame kaip tik ir skirsime visą laiką ne kalbėjimui ar intensyviam mokymuisi, o praktiniam, meditaciniam, atpalaiduojančiam piešimui bei susipažinimui su naujomis fraktalų formomis, kurių nespėjome aptarti kursų metų.

Skaityti straipsnį toliau.

„Sielos namų“ rekomenduojamos knygos – II dalis

„Sielos namų“ rekomenduojamos knygos – II dalis

Aurelija Veršininė

Woman reading next to statue of an Icelandic poet, Tomas Gudmundsson, Reykjavik, Iceland

Manau, kad pervertinti gerų knygų suteikiamos išminties neįmanoma. Būtent knygose ir jų puslapiuose randame šimtus atsakymų į ilgai nešiotus ir dar net neiškilusius klausimus, patvirtinimą keliui, kuriuo veda intuityvusis balsas ir tiesiog prasmingą, turiningą laisvalaikį.

Nors per paskutinius metus laiko, skirto skaitymui, rezervai smarkiai sumažėjo, vis vien stengiuosi jo „pasiskolinti“ knygoms iš miego valandų, įvairios veiklos namuose arba tiesiog užpildydama tarpus važiuodama traukiniu, laukdama eilėje ar kitaip stumdama laiką. Ne visos rekomenduotos ar tiesiog žvilgsnį patraukusios knygos buvo iš tiesų įdomios ir vertos skleisti žinią apie jas toliau. Taigi apačioje pateiktame sąraše rasite tik tas, kurios tikrai pasirodė naudingos ir kurias drąsiai rekomenduoju asmeniniam augimui.

Pirmąją Sielos namų rekomenduojamų knygų sąrašo dalį rasite skiltyje Rekomenduojamos knygos.

Skaityti straipsnį toliau.

Gimtadieninis įrašas

Gimtadieninis įrašas

Chocolate and marshmallow birthday cakeRudenėlis mus vis nepaliaujamai lepina. Savo šiltais orais, saulute, akį glostančiu raudoniu ir auksu. Tokią šviesią ir šiltą rudens dieną taip gera švęsti 2 metukų „Sielos namų“ gimtadienį.

Neįtikėtina, rašau jums jau 2 metus, o tuo pačiu dar tik dvejus metus. Šiandien atrodo, kad niekada ir nebuvo kitaip. Kaip kad į gyvenimą atėję vaikai rodos ten buvo visada, net sunku prisiminti, kaip buvo, kai jų nebuvo. Taip ir man su „Sielos namais“.

Ir tiek daug per tuos dvejus metus buvo – ir straipsnių, ir darbo su savimi, ir terapijų, ir dalinimosi asmenine patirtimi – malonia bei skausminga ar pamokančia. Kartu su jumis mokėmės atrasti kelią į save, į savo sielą, priimti ir pamilti save besąlygiškai, išmokti teisingai programuoti save, atsakingai rinktis žodžius, sekti ir suprasti ženklus, planuoti savo laiką ir darbus, medituoti, augti dvasiškai ir psichologiškai, surasti svajonių veiklą ir svajonių partnerį, skleistis ir žydėti kartu su meno terapija ir kūrybingumo vystymu…

Skaityti straipsnį toliau.

Paskutinė šiemet fraktalų piešimo grupė Vilniuje

Paskutinė šiemet fraktalų piešimo grupė Vilniuje

Mid-adult woman painting in parkSveiki,

gera žinia tiems, kas vis ruošiasi užsirašyti į fraktalų piešimo kursus Vilniuje.

Jau paskelbėme naujos ir paskutinės šiemet grupės užsiėmimų datas. Kviečiame visus, kurie nespėjo prisijungti prie ankstesnių grupių, praleisti kartu su mumis tamsius ir šaltus rudens vakarus piešiant magiškuosius fraktalus, mokantis skaityti savo vidinio pasaulio vaizdą ir ieškant būdų pažadinti savyje vidinį genijų.

Pasidovanokim sau ar artimam žmogui bilietą kelionei į save – tai puiki ir tikrai prasminga dovana, kuri patiks visiems, siekiantiems asmeninio tobulėjimo.

Ankstesnių dalyvių atsiliepimus apie mūsų fraktalų kursus galite paskaityti skiltyje Atsiliepimai.

Naujų kursų datos pirmadienio ir trečiadienio vakarais (18:30 – 21:30):

  • Spalio 29 d. – 1 dalis
  • Lapkričio  5 d. – 2 dalis
  • Lapkričio 10 d. – 3 dalis
  • Lapkričio 12 d. – 4 dalis (nauja tema)
  • Lapkričio 17 d. – 5 dalis
  • Lapkričio 19 d. – 6 dalis (atnaujinta tema)
  • Lapkričio 24 d. – 7 dalis
  • Lapkričio 26 d. –  8 dalis (atnaujinta tema)

Išsamią fraktalų piešimo kursų programa bei kitą naudingą informaciją rasite skiltyje Renginiai.

Išankstinė registracija būtina. Grupės dalyvių skaičius ribotas, taigi norinčius, kviečiame paskubėti, kol dar yra vietų.

Jeigu turite klausimu arba norite užsiregistruoti, rašykite man adresu sielosnamairenginiai@gmail.com.

Iki pasimatymo renginiuose.

Sielos namai

Kaip padidinti savo kūrybingumą arba 14 žingsnių vidinio genijaus auginimui

Kaip padidinti savo kūrybingumą arba 14 žingsnių vidinio genijaus auginimui

Aurelija Veršininė

Rear view of girl (8-9) wearing fairy costume stroking dog

Kas yra kūrybingumas?

Apie kūrybingus žmones sako „nu jam tai Dievas ir drėbtelėjo“ arba „jam tai Dievas davė ir dar pridėjo“. Tokias frazes dažniausia palydi sunkus atodūsis, slepiantis jei ne pavydą, tai bent jau nusivylimą savo „ne tokiu įspūdingu kūrybingumu“. Taip, atrodo, kad kai kurių žmonių talentai ir nesibaigiančios sėkmingos idėjos byra iš gausybės rago. Ar jie kažką daro kitaip, kad to pasiektų, ar tiesiog gimė po laiminga žvaigžde?

Ar tikrai viską lemia vien tik genetiškai paveldėtos savybės ir aplinka, kurioje augome? Žinoma, genialių vaikų, gimusių genialiems tėvams dažnumo statistika akivaizdi, o menininkų šeimoje augantys ar meno mokyklas lankantys vaikai greičiausiai bus labiau skatinami kurti bei kiti. Visgi, esu tikra, kad esame ne tik savo likimo, bet ir savo charakterių bei talentų kalviai. Manau, kad kūrybingumas yra tokia pati atrandama bei lavinama savybė, kaip ir visos kitos ir tik nuo mūsų šiandieninių veiksmų priklauso, kiek išradingi, kūrybingi būsime rytoj. Neabejoju, kad tie talentai, kuriais mes šiandien žavimės, taip pat nuolat eina savęs atradimo ir tobulinimo bei vidinio genijaus kūrimo keliu ir kiekvienas iš mūsų gali prie jų prisijungti.

Skaityti straipsnį toliau.

Metų festivalis – „Masters of calm“

Metų festivalis – „Masters of calm“

10502446_581404258648588_2228743385469801639_n

Dažniausiai savo tekstuose dalinuosi asmenine patirtimi ar įvairaus pobūdžio didaktine informacija – kaip padaryti tą, kaip pasiekti to. Šį kartą noriu trumpai pasidalinti įspūdžiais ir nuoširdžiomis rekomendacijomis apie renginį, kuriame būtinai reikėtų apsilankyti kiekvienam, auginančiam meilę ir šviesą savyje arba norinčiam tai daryti.

Prieš kelias dienas grįžau iš METŲ RENGINIO – dvasinio festivalio „Masters of calm 2014“, kuriame kartu su giminingomis sielomis gavome savaitę emocinių ir dvasinių atostogų. Lankausi daugelyje gerų renginių, apie kuriuos nerašau, tai kodėl gi staiga nusprendžiau papasakoti būtent apie šį festivalį? Nes tai savaitė metuose, kuri gali iš esmės pakeisti jūsų tolimesnio gyvenimo kryptį, įkvėpti didžiausioms kūrybos aukštumoms, padėti surasti kelią į save ir suteikti tokį moralinį poilsį, kokio nerasite net geriausiuose pietų kurortuose su All inclusive viešbučių sistema.

Skaityti straipsnį toliau.

Gyvenimo meilė iš interneto arba Kaip surasti antrą pusę per virtualias pažintis?

Gyvenimo meilė iš interneto arba Kaip surasti antrą pusę per virtualias pažintis?

Aurelija Veršininė

Loving couple kissing while hugging in houseKur rasti vyrą?

Jau daug metų pastebiu liūdną lietuvišką tendenciją – mūsų šalyje labai daug vienišų ir dėl to labai nelaimingų žmonių. Ypač moterų. Vienišų vyrų taip pat nemažai, bet jie dažniausiai asmeninių santykių taip smarkiai kaip moterys nesureikšmina, todėl šį straipsnį daugiau skiriu dailiajai lyčiai. Taigi, dažnai žiūrėdamas moterį galvoji – atrodo ir puikiai atrodanti, ir protinga, ir linksma, ir išsilavinusi ir šeimyniška bei ištikima, o  gyvenimo vyro kaip neranda, taip neranda. Kur gi čia tas šuo pakastas?

Dažnai iš tokių vienišių tenka girdėti, kad “visi dėmesio verti vyrai jau seniai užimti kitų moterų”, kad “su vis mažėjančiu skaičiumi vyrų Lietuvoje šansų susirasti rimtą mylimąjį praktiškai nėra” ( pagal 2013 metų statistiką 1171 moteriai tenka vos 1000  vyrų, o kai kuriuose didmiesčiuose persvara dar didesnė). Bet ar tikrai taip yra?

Manau, kad randa tas, kas ieško. Svarbiausia tai daryti protingai bei kantriai ir pastangos būtinai bus apdovanotos. Čia gi atsiranda pagrindinis klausimas – o kur gi tą išrinktąjį rasti?

Gerai, jei su dėmesio verta antra puse supažindina draugai arba tokį žmogų sutinki darbe. O ką daryti, jei draugų ratas, darbas ir lankomos vietos daug metų nesikeičia, o prieš akis sukasi vis tie patys veidai? Ką, jei pažindintis viešame transporte ar tiesiog gatvėje  atrodo nepriimtina ar nedrąsu? Ką, jeigu laisvo laiko su intensyviu darbo grafiku lieka taip mažai, kad naujoms vietoms lankyti jo tiesiog nėra, o trumpalaikės pažintys naktiniuose klubuose ir baruose, kurie iš principo neskirti gyvenimo partnerio paieškoms, jau seniai nuvylė?

Skaityti straipsnį toliau.

Autosabotažas arba kodėl nesipildo mūsų norai?

Autosabotažas arba kodėl nesipildo mūsų norai?

„Sielos namuose“ dažnai kalbame apie tai, ką reikia daryti, kad pildytųsi mūsų norai, svajonės, kaip jas išgryninti ir paskubinti realizavimąsi. O ką daryt, jei, atrodytų, viską darai teisingai, bet vis tiek link savo svajonės nepajudi nė per nago juodymą? Dažniausia priežastis – pasąmoningos vidinės prieštaros, kuriomis save blokuojame. Būtent šiai svarbiai temai ir skyrė savo straipsnį „Sielos namų“ bičiulė Kazimiera. Taigi, kviečiu skaityti ir linkiu smagios kelionės link jūsų sielos namų…

Sielos namai

Corbis-42-17961290

 

Kazimiera Astratovienė

Ar jums kada nors taip yra nutikę, kad ko nors labai norėjote, bet negavote? Klausimas, žinoma, retorinis. Nė kiek neabejoju, kad nors kartą gyvenime tai esame patyrę kiekvienas. Ką ten kartą… Daugybę. Taigi, ar dažnai negaunate to, ko norite? Kaip paskui jaučiatės? Ką kaltinate? Susitaikote, o gal maištaujate? Stengiatės daugiau nebenorėti, nes tie norai sukelia tiek daug skausmo? Vienaip ar kitaip, negauti to, ko norime, yra viena iš skausmingiausių patirčių šiame gyvenime. Todėl man kilo noras patyrinėti, kodėl taip atsitinka. Ir ką mes patys galime su tuo padaryti.

Pirmiausia susitarkime, apie kokius norus eina kalba. Žinoma, galima norėti daug ko. Kavos. Naujos suknelės. Gražių namų. Įdomaus darbo. Sąrašą tęskite patys. Vis dėlto stipriausią nusivylimą ir kančią patiriame tada, kai negauname dalykų, kurie mums atrodo itin reikšmingi, be kurių gyvenimas tarsi netenka prasmės. Rodosi, kad tasai trokštamas dalykas tolte tolsta nuo mūsų, o mes vejamės, klupdami bėgame iš paskos, kol galiausiai pasiduodame – netekę vilties, bejėgiai, žlugę. Sakome: „Tai tiesiog ne man.“ Arba: „Aš to nevertas“. Štai kokią puikią priežastį susikūrėme. O gal tiesiog tikėjome tuo dar gerokai anksčiau, prieš įvykstant nesėkmei?

Skaityti straipsnį toliau.

Dar viena mano daina – „Tylės“

Dar viena mano daina – „Tylės“

Iš visos širdies dalinuosi su jumis dar vienu savo kūriniu. Šį kartą tai itin trumpa ir labai labai vasariška daina. Ar žinote tą jausmą, kai pro akis tarsi mirksnis prabėga gražios vasaros, kvepiančios žolės, švelnaus meilės prisilietimo prisiminimai? Tokios trumpos, tokios iš malonumo nutykusios, tokios žavios sustojusios akimirkos, kurias tarsi žemuoges gali susiverti ant smilgos ir pasidžiaugti, kad jos buvo…. Daina apie tokius dalykus tiesiog negalėjo gautis ilga. :)

Smagu, kad profesionalaus garsinimo įranga suteikia galimybę sudainuoti pačiam ir pagrindinį vokalą, ir pritariantį balsą, taip praturtinant dainą didesne garsine palete. Buvo linksma studijoje pritarinėti sau pačiai, bet, rodos, gavosi visai neblogai. Tiems, kas skundžiasi, kad daina per trumpa, visuomet pasiūlau užsidėti pakartojimo funkciją. :) ))

Taigi, siunčiu jums su šia daina daug šilumos ir linkiu jums mielieji karštos, jausmingos, saulėtos ir meilės akimirkomis bei gražiais prisiminimais nužymėtos vasaros.

Su meile,

Sielos namai

 

——————————————————————————

Jei jums patiko šis įrašas, tikėtina, kad patiks ir nauji Sielos namų irašai. Užsisakykite naujausių blogo įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą registracijos formoje ir paspaudę SUBSCRIBE. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!

————————————————————————————————————————

O taip pat – jei jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo su draugais, naudodamiesi Facebook like ar Facebook Send mygtukais bei išreikškite savo nuomonę Facebook ar svetainės komentaruose apačioje. Juk gerais dalykais taip gera dalintis.

 

Dainuojamoji poezija – nauja daina „Kol plekšnės miega“

Dainuojamoji poezija – nauja daina „Kol plekšnės miega“

Sveiki,

Acoustic guitar

 

džiaugiuosi galėdama su jumis pasidalinti dar viena mano dainuojamosios poezijos daina.

Šis kūrinys skirtas ne tokiai pakiliai nuotaikai, kaip „Balandis“, bet manau tema yra pažįstama beveik kiekvienam pasaulio žmogui, kada nors išgyvenusiam skausmingą periodą asmeniniuose santykiuose. Dainoje „Kol plekšnės miega“ sudėtas ir ilgesys, ir nuoskauda, ir nuostaba, ir gilus meiles jausmas, ir viltis, kad viskas pasikeis į gera. Na, trumpiau tariant, visą šią istoriją jums papasakos kūrinio žodžiai, kuriuos rašiau itin atidžiai, nes manau, kad dainose jie itin svarbūs, todėl turi būti labai prasmingi ir gilūs. :)

Kaip jau rašiau ankstesniame įraše apie tai, kaip gimsta mano dainos, šie kūriniai rašyti prieš daug metų, todėl ne visos temos yra iki šiol gyvos širdyje. Visgi tikiu, kad poezija niekada nesenta ir tai, kas yra tikra, nesumeluota ir bendražmogiška – mus visus suartina dar labiau.

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip iš tiesų pamilti save? – II dalis

Kaip iš tiesų pamilti save? – II dalis

Aurelija Kriščiūnaitė

Portrait of blond woman in summer

Pirmają straipsnio dalį galite skaityti čia.

Kada ir kodėl nustojome save mylėti?

Kiekvienas iš mūsų gimėme tobulas ir nuostabus. Kūdikystėje kiekvienas save tiesiog dievinom. Visos mūsų kūno dalys ir visi mūsų kūno reiškiniai mums buvo natūralūs, gražūs ir malonūs, todėl jautėme malonumą tiesiog būti savimi.

Taigi, kur gi bėgant metams mes pametėme tą besąlyginės meilės sau jausmą?

Mother Disciplining DaughterNatūralu, kad visi tėvai stengiasi padaryti savo vaikus laimingus pagal tokį modelį, kuris jiems patiems simbolizuoja laimę. Skatinami tokių norų tėveliai savo atžalas geni ir karpo taip, kad jų akimis taptumėme tobuli. Visgi tas genėjimas, kurio pagrindinis įrankis yra kritika, visuomenės nustatyti rėmai, kas yra teisinga, o kas –ne, nuolatinis lyginimas su kitais, kurie neva daro geriau, turi ir kitą, labai liūdną medalio pusę. Tai nepilnavertiškumo kompleksai, kurie mums išsivysto nesąmoningai iš tėvų, šeimos ir mokytojų girdint, ko gi dar mums trūksta, kad būtumėm tobuli. Liūdniausia tai, kad daugiausia tokių savikritikos sėklų pasisėja būnant ikimokyklinio amžiaus, dėl to sąmoningai tam tikrų situacijų galime net neprisiminti. Tai savo ruožtu ypač apsunkina savianalizės ir atleidimo procesą. Juk jei nežinau, kada būtent patikėjau esąs nepakankamai geras, daug sunkiau atrasti ir ištraukti iš savęs šį tvinksintį, nors ir išoriškai užgijusį skaudulį.

Visgi, nėra nieko stipriau už mūsų valią ir minties galią, kurios leidžia ne tik priimti sprendimus, bet ir kurti. Galime iki gyvenimo galo dėl savo kompleksų kaltinti tėvus ar visuomenę, bet išskyrus nuolatinį vidinį kartėlį ir poreikį visuomet skųstis ir kritikuoti kitus, tai neatneš jokio palengvėjimo, jau nekalbant apie teigiamus pokyčius. Nereikia perkelti atsakomybės už savo gyvenimą kitiems, nes visus sprendimus priimame patys ir tik šiandien sprendžiame, kokie būsime rytoj. Nesvarbu, kokia buvo praeitis ir kokių skausmingų išgyvenimų joje teko patirti. Tik mes patys pasirenkame, kaip visa tai galime pakeisti.

Skaityti straipsnį toliau.

Dainuojamoji poezija – Balandis

Dainuojamoji poezija – Balandis

Acoustic guitar leaning against stool in nightclub

Kol antroji straipsnio apie tikrąją meilę sau dalis įgaudinėja savo galutinę formą, noriu pristatyti jums didžiąją savo metų naujieną!

Jau ne vienerius metus laukiau, kol pagaliau galėsiu pasidalinti su jumis dar viena svarbia mano gyvenimo dalimi, kuri daro laimingais ne tik mane, bet ir kitus – tai autoriniai mano dainuojamosios poezijos kūriniai.

Dainuoti pradėjau nuo mažumės, daug metų lavindama balsą  tuometiniame LRT vaikų chore. Gitarą, padedant draugei, prisijaukinau būdama penkiolikos, bet tik būdama kūrybinėje stovykloje, kurioje gimė pirmosios eilės ir tapybos darbai, supratau, kad dainas noriu ne tik dainuoti, bet ir kurti. Taip kelis metus iš eilės pasaulį išvysdavo mano dainuojamosios poezijos kūrinukai.

Jais ilgus metus džiuginau tik artimuosius ir draugus, išsitraukdama gitarą kur nors prie laužo ar ežero, po žvaigždėtu dangum ar prie žvakių šviesos. Didesnei auditorijai iki šiol tekdavo groti gan retai, nes šiose autorinėse dainose sudėta kažkas itin asmeniško, jausmingo ir tokio, ką norisi parodyti ne kiekvienam. Tokiam atsivėrimui tiesiog turėjo ateiti laikas.

Pagaliau po tiek metų, labai džiaugiuosi, kad vieno puikaus garso operatoriaus ir kūrėjo (Evaldas Visockas) dėka šios dainos pagaliau gali pasiekti ir platesnę auditoriją. Esu pasiruošusi pasidalinti su jumis savo kūriniais ir tokiu būdu dar arčiau pasikviesti jus į savo Sielos namus…

Pradžiai pristatau jums pirmąjį kūrinį, o netrukus paskelbsiu ir dar kelis. Taigi, jei mėgstate tokio stiliaus muziką, sekite naujienas. :)

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip iš tiesų pamilti save?- I dalis

Kaip iš tiesų pamilti save?- I dalis

Aurelija Kriščiūnaitė

kaip pamilti save

Labai daug metų mokausi iš tiesų mylėti ir priimti save. Virsmo procesas nebuvo nei lengvas, nei trumpas ir negaliu pasakyti, kad jau pasiekė savo galutinę stadiją. Vis dar esu šiame kelyje, nors ir jaučiuosi padariusi daug žingsnių į priekį.

Visi psichologai, dvasiniai mokytojai ir asmeninio tobulėjimo specialistai nuolatos pabrėžia tikrosios meilės sau svarbą kaip pagrindinį faktorių, padedantį pasiekti didžiausių aukštumų, tobulos sveikatos ir dvasinės pilnatvės. Ir pati jau seniai supratau, kad be tikrosios meilės sau visi kiti vidinio darbo įrankiai tiesiog neveikia arba veikia nepakankamai efektyviai. Tai buvo viena svarbiausių temų, prie kurios norėjosi prisiliesti arčiau ir su laiku aprašyti „Sielos namuose“, tačiau ilgą laiką man trūko nuoseklios ir paprastos sistemos, kad iki galo įsisąmoninčiau, kas gi toji meilė sau yra ir kaip gi tą meilę sau susigrąžinti ar išsiugdyti. Manau, kad pagaliau, taikant aprašytus metodus asmeninėje praktikoje, tokia sistema išsikristalizavo. Ja su jumis ir noriu šiandieną pasidalinti.

Kadangi ši tema ne tik be galo svarbi, bet ir labai išsami, jai skyriau ilgesnį nei paprastai straipsnį, kurį padalinau į dvi dalis. Galbūt taip skaityti bus ne tik lengviau, bet ir patogiau.

Ką  reiškia tikroji meilė sau?

Šiuolaikinėje visuomenėje meilės sau supratimas yra ne šiaip iškreiptas – jis prieštarauja viskam, kas YRA tikroji besąlyginė meilė sau. Netgi žodis „savimyla“, kuris turėtų pagal žodžių šaknį ir turinį reikšti kažką gero ir gražaus, yra skirtas nusakyti blogoms savybėms. Nenuostabu, kad nebesuprantam ir nebežinom, ką reiškia iš tiesų besąlygiškai priimti ir mylėti save.

Skaityti straipsnį toliau.

Pozityvios dienos gidas – kaip susikurti nuotaiką ir atgauti įkvėpimą judėti į priekį?

Pozityvios dienos gidas – kaip susikurti nuotaiką ir atgauti įkvėpimą judėti į priekį?

Aurelija Kriščiūnaitė

Female designer relaxing in office

Woman holding sad face signKai atsikeliu “ne iš tos kojos”

Nežinau, kaip jums, bet man – net ir propaguojant pozityvų mąstymą bei sąmoningą gyvenimo būdą, kartais pasitaiko “dienų kaip tyčia”. Atsikeli prastos nuotaikos, viskas tarsi iš rankų krenta, ant kiekvieno kampo laukia vis nauji išbandymai, nuotaika vis labiau bjūra, viskas ir visi ima nervinti arba apima tokia apatija ir nenoras nieko daryti, kad vienintelė svajonė būna griūti į lovą, užsikloti su galva ir miegoti, “kol visa tai baigsis”. Būna ir kitokių dienų, kai atrodo, kad tiesiog “nusėdo batareika”, o visas įkvėpimas ir motyvacija judėti į priekį bei mėgautis gyvenimu kažkur išgaravo.

Tuomet svarstau – ką darau ne taip ir ką nesunkiai galėčiau ištaisyti. Analizuodama savo sėkmingas dienas, supratau, kad yra visiškai elementari sistema, kurios laikantis, visos dienos būna geros. Jei tik laikausi šių patarimų pati, net ir prasčiau prasidėjusi diena prašvinta ir tampa tiesiog nuostabia. Šia sistema ir noriu pasidalinti.

Skaityti straipsnį toliau.

Sielos namų videoteka – II dalis

Sielos namų videoteka – II dalis

Aurelija Kriščiūnaitė

France, Paris, Lobster Films Workshop, old films restorer, close up on filmKarts nuo karto Youtube ir kitose programose benaršydama randu labai įdomių ir vertingų video įrašų. Laiko jiems žiūrėti turiu visai nedaug, todėl itin gerai atsirenku, kam iš jų verta skirti dėmesio.

Vieni šių įrašų primena apie kasdien aplink vykstančius stebuklus, kiti priverčia pažvelgti dar giliau į savo vidų, treti – įkvepia ir motyvuoja stengtis judėti į priekį, o ketvirti tiesiog nuteikia smagiai ir mielai.

Noriu pasidalinti su jumis keletu iš jų. Jei ir jūs turite išsisaugoję nuorodas kažkokių panašių dėmesio vertų video įrašų, pasidalinkite jais prašau komentaruose. Iš anksto dėkoju. :)

Kadangi didžioji dalis įrašų Youtube programoje būna anglų arba rusų kalbomis, o didžioji jūsų, skaitytojų, dalis kalba viena arba kita iš jų, tikiuosi, kad rasite šiame sąraše kažką naudingo ir sau. Smagaus žiūrėjimo.

Su meile,

Sielos namai

—————————————————————————————————————————————————–

Tema – gyvenimas anapus ir reinkarnacija

Tossing and Turning1. http://www.youtube.com/watch?v=V6ELztGkDVE (anglų k.)

Svarstote, kaip viskas atrodo Anapus? Animacinis japonų filmukas pateikia versiją apie visas Anapusybės dimensijas ir papasakoja istoriją apie žingeidžius jaunuolius, kurie patenka į Gyvenimo po mirties erdvę ir keliauja po ją, patirdami nuotykius ir vis labiau suvokdami nerašytus Visatos dėsnius apie teisingus ir neteisingus sprendimus. Verta pažiūrėti bent jau iš smalsumo.

2. http://www.youtube.com/watch?v=tohjDdb_X5A&list=WL37778781B984ECD7 (liet. k)

Mane visada žavėjo ir traukė Istorijos, kuriose patvirtinami reinkarnacijos egzistavimo faktai. Šioje nuorodoje pateikiamas dokumentinis filmas su vertimu į lietuvių kalbą, kuris pasakoja apie mažą berniuką, neva prisimenantį savo praėjusį gyvenimą ir ieškantį to įrodymų šiame gyvenime. Nors istorijoje lieka nemažai neatsakytų klausimų, nepaaiškinamos Anapusybės faktas šiame įraše, manau, kad  yra akivaizdus.

Skaityti straipsnį toliau.

Ženklai ir intuicija – apvaizdos pirštas, nurodantis mums kryptį

Ženklai ir intuicija – apvaizdos pirštas, nurodantis mums kryptį

Aurelija Kriščiūnaitė

intuicija ir sapnaiSkaitydama įvairias įkvepiančias pozityvaus mąstymo knygas ir sekdama jų gyvenimo bei minčių formavimo patarimais, visuomet jose pasigesdavau vieno svarbaus dalyko. Na, sugalvojai norą, aiškiai ir ryškiai jį vizualizuodamas perdavei pasąmonei, ir kas toliau? Sėdi ant sofos ir lauki, kol išsipildys?  Buvo akivaizdu, kad vieną svarbų momentą didžioji dalis pozityvaus mąstymo skleidėjų akcentavo nepakankamai stipriai. O jis, mano manymu, yra esminis ir tikrai vertas atskiros temos.

Kalbu apie tai, kas vyksta norui po truputį imant realizuotis ir kaip tame procese dalyvaujame mes patys.

Kalbu apie mums kaip atsaką Visatos siunčiamus ŽENKLUS, apie jų perteikiamą žinią, apie jų paskatintą, žodžiais nenusakomą vidinį impulsą kažkur eiti, kažkam skambinti, rašyti, kažką galbūt neįprasto daryti. Būtent taip intuityviai paklusdami savo vidiniam balsui, gavusiam impulsą iš aplinkos, iš pasyvių svajotojų mes tampame aktyviais savo likimo kūrėjais ir patys įgyvendiname savo norus bei svajones.

Ženklai -  kam mums jų reikia?

Ko gero kiekvienas žinome tą jausmą, kai kažkoks garsas, kvapas, žodis ar vaizdas mums staiga kažką primena, sukelia keistai stiprų vidinį jausmą, kad pamatėme ar išgirdome tai ne šiaip sau. Dažnai tokie „ženklai“ mums tarsi suteikia patvirtinimą, kad reikia priimti vienokį ar kitokį sprendimą, kai būtent tuo periodu svarstėme, kaip pasielgti. Kartais jie parodo, kad laikas imtis konkrečių veiksmų arba tiesiog primena kažką svarbaus, ko nevalia pamiršti.

Skaityti straipsnį toliau.

Kūno, proto ir sielos harmonija – naujausias triptikas

Kūno, proto ir sielos harmonija – naujausias triptikas

Su dideliu džiaugsmu noriu jums pristatyti vieną rimčiausių ir energetine prasme giliausių savo darbų – triptiką, kuriame pavaizdavau trijų pagrindinių mūsų kūnų – fizinio kūno, proto ir sielos harmoningą sąjungą.

Didesnis vaizdas matosi paspaudus ant nuotraukos.

Triptikas. Kuno, sielos ir proto harmonija

I dalis – kūnas. Kairėje pusėje pavaizduotas mūsų fizinis kūnas, kuris turi raudonas šaknis, nes būtent kūnu ir jo šaknimis esame įsižeminę ir prisirišę prie materijos.

Toliau paveikslas „skaitomas“ tokia tvarka, kaip žegnojantis – iš kairės į dešinę ir galiausiai- per vidury.

III dalis – protas. Taigi, dešiniausiame paveiksle pavaizduotas mūsų protas, kuris raudonomis šakomis veržiasi į viršų, pažinti tai, kas nepažinta ir pakelti sąmonės lygį.

II dalis – siela. Na, o viduryje, pavaizduota mūsų siela. Šis kūnas yra visa ko esmė, centras, dėl to ir yra viduryje. Siela neturi nei šaknų, nei šakų, į nieką nesikabina, yra tiesiog čia ir dabar, siedama visus šiuos tris kūnus vienoje harmonije. Ji pavaizduota kaip simbolinis liftas, jungiantis žemę ir dangų ir perkeliantis mus kas kartą vis į aukštesnį lygį.

Aukso spalva, kurios triptike tikrai nemažai, simbolizuoja išmintį, dvasingumą, violetinė – tai virsmo energijos sankaupos tam atvejui, jei reikia rimtų pokyčių, ruda – tai gilumas, bet ir tai, kas mus įžemina, o raudona  - aktyvi energija, kuri suteikia jėgų veikti, judėti į priekį ir mus tiesiog pakrauna. :)

Būtent šios kūno, proto ir sielos harmonijos, vis kylančio dvasingumo ir sąmonės lygio energetinės programos yra sudėtos į paveikslą kaip mano palinkėjimas jų naujiems savininkams ir jų namams. Jie sako, kad jau jaučia paveikslų poveikį ir tai mane be galo džiugina. Juk mano tikslas ir buvo sukurti paveikslą, kuris ne tik pagyvintų aplinką ir įneštų spalvinės energijos į interjerą, bet ir darytų stiprų pozityvų poveikį į jį kasdien žiūrintiems šeimininkams.

Ir jums, mieli Sielos namų skaitytojai, linkiu atrasti ir nuolat skleisti darną tarp kūno, proto ir sielos, jaučiant vidinę ramybę ir pilnatvę.

Su meile,

Sielos namai

Atleidimas kaip grįžimas į save

Atleidimas kaip grįžimas į save

atleidimas

Atleidimo ir meilės sau tema yra viena svarbiausių ir sunkiausių, einant keliu į savęs pažinimą, tobulinimą ir siekiant visokeriopos laimės, todėl džiaugiuosi, kad būtent šiai temai skyrė puikų straipsnį „Sielos namų“ viešnia Kazimiera Astratovienė.

Dažnai atleisti sau ir pamilti save negalime daug metų ar net visą gyvenimą, ieškodami problemų sprendimo kažkur kitur, nors jis visuomet buvo čia pat, mūsų širdyje. Šis kelias tikrai nėra lengviausias, taigi daugelis juo niekuomet nepasiryžta eiti, bet, esu tikra, kad jis tiesiausias. Tik iš tiesų atleidę sau ir besąlygiškai pamilę save gauname bilietą į greitaeigį traukinį, tiesiausiu keliu ir be jokių trukdžių ar aplinkelių vežantį į visokeriopą mūsų sėkmę ir augimą. Bet visų pirmą jis mus vežą Namo, grąžindamas į save. Linkiu geros kelionės tiems, kas ryšis juo važiuoti.

Su meile,

Sielos namai

———————————————————————————————————————————————————-

Kazimiera Astratovienė

Ar atleidimas yra tikslas, ar priemonė? Ar atleisti – tai suteikti nepelnytą malonę tiems, kas mus įskaudino? Ir kodėl apskritai mes turėtume atleisti savo skriaudėjams? Negi todėl, kad jie pikti, blogi žmonės? Juk tai neteisinga. Ir kas mums iš to, kad atleisime? Gal taip tik patvirtinsime, kad esame silpni ir nieko verti, jei užuot keršiję ir smerkę rinksimės atleidimą? Ar atleisdami mes nuvertiname savo kančias, gal net pažeminame save? Ir kodėl kaip tik tasai, kuris kentėjo, turi siekti atleidimo? O net jei siekia, kaip jam suprasti, kad jau atleido? Gal visa tai tik iliuzija?

Tai tik keli iš tų daugybės klausimų, kurie pastaruoju metu sukosi mano galvoje. Ilgainiui supratau, kad atsakymų į juos racionalus protas atrasti negali. Kad vis bandydama paaiškinti tai, kas loginiais argumentais nepaaiškinama, aš prarandu galimybę tiesiog pajusti. Pajusti, kaip trokšta atleisti širdis. Pajusti, kad fizinis kūnas nebepakelia apmaudo ir kaltinimų naštos. Juk kartais vis iš naujo keldami sau klausimus ir bergždžiai bandydami į juos atsakyti, mes iš tiesų tiesiog atidėliojame kokį nors svarbų, bet nelengvą sprendimą. Sprendimą, kurį priimti būtina čia ir dabar. Jei skaitote šį tekstą, atleidimas jums irgi svarbus. Gal kaip tik dabar pats laikas žengti pirmąjį žingsnį atleidimo keliu – savęs link?

Skaityti straipsnį toliau.

Paveikslas „Čirvų dama“

Paveikslas „Čirvų dama“

 

drobė 60x80, mišri technika

drobė 60×80, mišri technika

Sveiki mielieji,

kol gimsta naujausias Sielos namų straipsnis noriu pasidalinti su jumis naujais vėjais mano tapybos dirbtuvėje.

Pradėjau kurti keturių paveikslų ciklą „Damos“. Šiandien jums noriu pristatyti pirmąjį paveikslą „Čirvų dama“, kuri personologijoje simbolizuoja MOTERĮ iš didžiosios raidės. Tai sėkmingai save realizavusi moteris, partnerė, žmona ir mama. Ji išmintinga, rūpestinga, mylinti, laiminga ir kupina besąlyginės meilės sau bei viskam aplinkui. Būtent tokios energetinės programos yra sudėtos į šį paveikslą.

Turiu pasakyti, kad šio paveikslo stilistika nustebino mane pačią. :) Tai pirmas mano paveikslas ant drobės, kuriame vaizduoju žmogų. Jaučiu, kad išdrįsti šiems pokyčiams tapybos stilistikoje paskatino fraktalų piešimas. kuris man, kaip menininkei plačiąja prasme suteikė drąsos kūrybinėje ir emocinėje saviraiškoje bei vis nenustoja skatinti mano kūrybingumo.

Skaityti straipsnį toliau.

Fraktalų piešimas – kelias į save per spalvas ir formas

Fraktalų piešimas – kelias į save per spalvas ir formas

Aurelija Kriščiūnaitė

Fraktalas

Visuose savo straipsniuose dažnai akcentuoju vieną svarbų sudėtinį elementą į dvasinę pilnatvę, norų išsipildymą ir atėjimą į Širdies kelią. Kalbu apie saviiešką, savęs pažinimą, į suvokimą, kas iš tiesų esi – be kaukių, be šeimos ir aplinkinių lūkesčių iš tavęs. Kalbu apie esminį suvokimą, ko nori iš savęs ir iš gyvenimo. Yra daugybė kelių į save ir kiekvienas gali pasirinkti tai, kas jam priimtiniausia. Svarbiausia, tai daryti nuoširdžiai, sistemingai, drąsiai, su tikru noru pažinti save. Svarbiausia, tai apskritai daryti.

Mane žavi paskutinius pora dešimtmečių išaugusi milžiniška įvairių terapijų, savęs pažinimo metodų, darbo su savimi įrankių gausa. Džiugina ir tai, kad vis daugiau žmonių pasirenka kūrybinį kelią į save, noriai lankosi įvairiose kūrybinėse, aktyvios meditacijos formą turinčiose praktikose, kurios padeda ne tik atsipalaiduoti, skatinti kūrybiškumą, bet ir auginti kelią į vidinį „aš“ ir savęs pažinimą.

Viena tokių terapijų, leidžiančių pažvelgti į giliausias mūsų pasąmonės gelmes, pažinti savo vidinį „aš“ ir ištraukti į dienos šviesą mūsų žinomas ir net neįvardintas emocines problemas ir traumas tam, kad galėtumėm su jomis efektyviai dirbti yra magiškasis fraktalų piešimas. 

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip suklijuoti sudaužytą širdį ir atgauti vidinę pilnatvę po skyrybų?

Kaip suklijuoti sudaužytą širdį ir atgauti vidinę pilnatvę po skyrybų?

Aurelija Kriščiūnaitė

kaip atsigauti po skyrybuKaip bepasuktum, žmogus yra sociali būtybė. Todėl savo bendraminčių ir ypač antrosios pusės paieška bei radimas tampa vienu svarbiausių, tiesiog gyvybiškai būtinu dalyku mūsų gyvenime.

Ieškodami to vienintelio ir tikrojo savo partnerio, dažnai tikime, kad jam įžengus į mūsų gyvenimą viskas pasikeis. Ir iš tiesų, net ir psichologai pripažįsta, kad asmeninėje erdvėje save realizavęs žmogus ne tik labiau savimi pasitiki, bet ir jaučia didesnę gyvenimo pilnatvę. Kita vertus, praėjus pirminei susižavėjimo stadijos euforijai, suprantame, kad sėkmingi šeimyniniai santykiai nėra stebuklinga piliulė, padedanti akimirksniu atsikratyti visų mus gyvenime lydėjusių baimių, kompleksų, negatyvaus požiūrio, nežinojimo, ko nori ir su tuo susijusių problemų. Dar daugiau – tokiems, ilgai lauktiems santykiams netikėtai pasibaigus, visos vidinės šiukšlės, kurių nespėjome atsikratyti nei iki santykių pradžios, nei jų eigoje – mums su dar didesniu tvaiku pliūpteli tiesiai į veidą, primindamos apie tai, kad dabar esame vėl vieniši ir jaučiamės pasimetę, negražūs, niekam nereikalingi, neįdomūs ir neypatingi.

Rimtų santykių griūtis yra vienas sunkiausių emocinių dalykų, kuriuos tenka patirti gyvenime. Žinau, ką reiškia stovėti prie savo harmoningų, ilgalaikių, santarve ir meile grįstų santykių griuvėsių ir jausti, kad visas tavo pasaulis negrįžtamai subyrėjo į šipulius, o kartu su juo subyrėjo ir tai, kas maneisi esąs bei tai, kuo norėjai būti. Tuomet žiūri į ateitį ir joje nematai… nieko, nes visa tai, ką jai buvai suplanavęs, nusvajojęs ir numatęs, išnyko kartu su paskutiniu atsisveikinimu su buvusiu mylimu žmogumi. Tom akimirkom manai, kad daugiau niekada gyvenime nieko taip nemylėsi ir nuogąstauji, kad niekas daugiau taip nemylės tavęs…

Skaityti straipsnį toliau.

Naujasis „Sielos namų“ logotipas – ką juo norėjome pasakyti

Naujasis „Sielos namų“ logotipas – ką juo norėjome pasakyti

Su dideliu džiugesiu noriu jums pristatyti naująjį „Sielos namų“ logotipą bei vizualinį foną, kuriuo pasipuošė ir svetainė, ir Sielos namų Facebooko paskyra. Už šiuos kūrinius esu labai dėkinga nuostabiai grafikos dizainerei Vaidai Guobytei (vaida.guobyte@gmail.com).

Sielos-namai-logo apkirptasNoriu trumpai papasakoti, ką šiame logotipe įdėjome. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pats logotipas yra linksmas, dinamiškas, energingas, su kūrybingai užraitytom uodegėlėm ir tai, ko gero, puikiai atspindi mano pačios asmenybę. Kitavertus, jame paslėpta ir daug gilesnė prasmė, kurią perteikia senovinis iš pagonybės laikų atėjęs keltų simbolis, kuris vadinamas Triguba Spirale.Jos simbolikos prasmė amžių eigoje keitėsi ne kartą, tačiau pagrindinę reikšmę simbolis visuomet išlaikė. Triguba spiralė tai šventos trejybės, viena kitoje susiliejančios žemės, vandens ir dangaus sferų vienybės, o taip pat – moteriškos jėgos, ateinančios per dvasinę tranformaciją, simbolis.

Oranžinė spalva simbolizuoja gyvybinę energiją, santykius tarp lyčių, charizmą ir žavesį, o violetinė yra energijos sankaupų spalva.

Taigi, tebūnie Sielos namai toji vieta, kur ateiname pasisemti energijos, žinių, kaip ugdyti savo charizmą, žavesį ir gerinti santykius tarp lyčių, o svarbiausia – lai tai būna vieta, kuri jus įkvepia transformacijai ir dvasiniams pokyčiams.

To, su didžiausia meile ir linkiu.

Sielos namai

p.s. Būtų labai smagu išgirsti jūsų nuomonę apie Sielos namų logotipą, tad labai lauksiu atsiliepimų ir komentarų.

Rekomenduojamos svetainės, blogai ir paskaitos – II dalis

Rekomenduojamos svetainės, blogai ir paskaitos – II dalis

Human hand touching wheatTęsdama prieš kelis mėnesius sudarytą „Sielos namų“ rekomenduojamų asmeninio ir dvasinio augimo svetainių bei blogų sąrašą, noriu pasidalinti dar keliomis svetainėmis bei tinklaraščiais, kurie mano manymu, yra verti dėmesio. Vienuose jų rasite naudingų, įdomių, gyvenimiškų straipsnių, kasdienių įžvalgų, kituose – naudingų video bei paskaitų. Pirmuosius dažniausia skaitau ilsėdamasi nuo darbų vietoj visokių bulvarinių skaitalų ir socialinių tinklalapių naršymo, o antrieji yra puikus būdas iš viso pailsėti nuo kompiuterio. Parsisiuntus ar įsirašius paskaitos galima klausytis jums patogiu laiku, neturint nei kompiuterio, nei priėjimo prie interneto – tiesiog gamtoje ar ilsintis prie jūros. Tai idealus ir efektyvus laiko išnaudojimas tvarkantis kažką buityje, darant kažkokius mechaninius paprastus darbus, vairuojant ar važiuojant ilgoje kelionėje.

Skaityti straipsnį toliau.

Kaip viską suspėti – planas, planas ir dar kartą planas

Kaip viską suspėti – planas, planas ir dar kartą planas

Open JournalApie tai, kad planas yra pusė padaryto darbo, žinome visi. Nepaisant to, žinoti ir daryti – yra du skirtingi dalykai. Jeigu dirbame įvairiose projektų valdymo srityse, rinkodaroje, pardavimuose ir panašiose sferose, strateginius veiksmų planus darome nuolatos. Tai neatsiejama darbo dalis, kuri padeda sukoncentruoti jėgas ir žinias kryptingai. Kita vertus, mūsų kasdieninis gyvenimas ir asmeniniai tikslai, asmeninė darbinė, dvasinė ir kūrybinė veikla, planavimo prasme, dažniausia kažkodėl „lieka už borto“. Jos neplanuojame arba, jei planuojame, neužsirašome. Ir po to stebimės, kurgi dingsta tas laikas ir kodėl niekaip nieko nespėjame.

Jau daug metų tiesiog nemoku ir nenoriu gyventi be kasdienio darbų kalendoriaus. Kai kurie pažįstami sako – „Kam tau tas kalendorius? Aš tai viską planuoju galvoje“ arba „Aš tai viską atmintinai prisimenu“. Deja, statistika rodo, kad žmonės, kurie planuojamus kasdienius darbus rašosi, ne tik dirba našiau, bet ir padaro daugiau.

Anksčiau stebėdavau skirtingus tą patį darbą dirbančius ir panašiomis sąlygomis gyvenančius žmones. Vieni jų visą laiką skųsdavosi, kad norėtų daugiau laiko asmeniniams dalykams, nes visą jį suvalgo darbas ir šeima. Kiti, dirbdami bene tą patį, dar sugebėdavo skaityti išmintingas knygas, lankytis vertinguose renginiuose, vystyti nedidelį asmeninį verslą, sportuoti ir užsiimti įvairia kūryba. Tuomet svarsčiau, ar toks rezultatas -vien tik asmeninių savybių pasekmė? Ar „barbės devyndarbės“ tokiomis gimsta? Su laiku supratau, kad tinkamo ir strategiško laiko planavimo galima išmokti. Tam tereikia šiek tiek žinių ir daug praktikos. Dabar, kai draugai manęs klausia – Tu, tiek daug visko veiki – verslas, kūryba, dvasinė veikla ir projektai, sportas, visuomet jaukūs ir šilti namai, dėmesys šeimai – kaip tu viską spėji? – atsakau – aš tiesiog tinkamai suplanuoju savo laiką. :)

Skaityti straipsnį toliau.