Psichologinės antsvorio priežastys – kodėl negalime sulieknėti?

Psichologinės antsvorio priežastys – kodėl negalime sulieknėti?

 Aurelija Veršininė

kodel negaliu sulieknetiKiekvieno iš mūsų aplinkoje yra žmonių, turinčių antsvorio ar net nutukimo problemų. Ši liga visame pasaulyje įgauna tokius milžiniškus mąstus, kad imama vadinti XXI a. maru. Su svorio augimu kovoja vis didėjančios dietologų, mitybos specialistų, sporto trenerių, psichologų, stebuklingų tablečių, miltelių ir kokteilių gamintojų pajėgos. Masinėje medijoje nuolat siūlomos sveikos mitybos ir gyvensenos priemonės, receptai ir sėkmingos istorijos, bet storulių skaičius vis auga. Kodėl visa tai neveikia arba veikia ne visus?

Dažnai tenka girdėti skundus apie tai, kad svoris auga savaime. „Nieko nevalgau, bet storėju.“,“Mano svoris auga nuo vandens.“,“ Man užtenka pažiūrėti į bandelę ir jau priaugu svorio.“

Klasikinis atsakymas visiems taip besiskundžiantiems – „Reikia mažiau ryti ir daugiau judėti!“, bet ar tikrai per didelio svorio priežastys susijusios tik su tuo? Ar vien tik pakeitus mitybą ir pradėjus užsiimti fizine veikla įmanoma kartą ir visiems laikams tapti lieknu, tuo pačiu išlaikant gerą emocinę būseną?

Kartais nepadeda net sveika mityba ir sportas

Kaip jau minėjau praėjusiame savo straipsnyje “Sveikos mitybos taisyklės norintiems sulieknėti”, visą savo sąmoningą suaugusio žmogaus gyvenimą kovoju su antsvoriu, taigi apie šią problemą žinau ne iš svetimų lūpų. Per paskutinius 15 metų išbandžiau ne tik trumpalaikes lieknėjimo priemones, hipnozę ir EFT (tapingo) pratimus, bet ir puikius sveikos mitybos kursus, kurie iš tiesų kuriam laikui davė norimą rezultatą. Visgi nei viena iš šių priemonių neišsprendė emocinio valgymo problemos ir nepadėjo rasti psichologinių antsvorio priežasčių, kurių mano atveju yra ne viena.

Įsitikinau, kad griežtai planuojant ir kontroliuojant savo mitybą, t.y. nuolat laikant save „ant trumpo pavadžio“, sunkiai, bet sugebu sulieknėti net keliolika kilogramų. Visgi išlaikyti pasiektą svorį, tuo pačiu išlaikant ir teigiamą emocinę būseną, man buvo „misija neįmanoma“. Net ir sulieknėjusi visą laiką jaučiausi suvaržyta, kankinama vidinės tuštumos, kurią žūtbūt reikėjo užpildyti maistu. Supratau, kad mano antsvorio priežastys slypi kitur ir kol jų nerasiu, visuomet suksiuos tame pačiame užburtame „jo-jo“ rate, tai per kančias lieknėdama, tai su kaupu susigrąžindama visą numestą svorį, kuris nepaliaujamai auga.

Emocinis valgymas –  viena dažniausių antsvorio priežasčių

Apie emocinį valgymą paskutiniu metu kalbama vis daugiau. Atsiranda ne tik straipsnių, bet ir individualių bei grupinių mokymų programų, kursų, konsultacijų, skirtų turintiems šią problemą.

Kas gi tas emocinis valgymas? Tai nesąmoningas ir dažniausia sunkiai kontroliuojamas noras įvairias negatyvias emocijas slopinti ir kompensuoti maistu. Toks valgymas yra skirtas ne fiziologiniam alkio patenkinimui, o iliuziniam emocinės būsenos pagerinimui. Nesprendžiama ši problema gali tapti priklausomybe – nesąmoningas valgytojas tampa priklausomas nuo maisto, nuolat su juo „suvalgydamas“ įvairias savo emocijas.

kodel negaliu suliekneti2Paprastai emocinio valgymo ištakos glūdi dar kūdikystėje ir vaikystėje, kai emocinį pasitenkinimą ir malonumą patirdavome per burną – skaniai pavalgydami ir nurimdami. Jei mūsų tėvai, vietoj to, kad patenkintų mūsų vaikiškus emocinius poreikius, užslopindavo, užkišdavo mus maistu arba per maistą išreikšdavo meilę, paskatinimus ir pripažinimą, tikėtina, kad ir suaugę būtent per maistą bandysim išreikšti savo emocijas.

Didesnį nesąmoningą valgymą gali lemti ir streso metu padidėjęs hormono kortizolio lygis bei miego trūkumas, skatinantys valgyti daugiau saldaus, riebaus, paprastųjų angliavandenių kupino maisto, kuris, savaime suprantama, prisideda prie kilogramų augimo.

Kaip žinoti, ar turite emocinio valgymo priklausomybę? Tik prisėdote prie riešutų ar saldainių pakelio ir staiga žiūrit – ogi pusę jau ir suvalgėt net nepajutę? Vaikštote po namus, nuobodžiaujate ir vis ieškote, ko gi čia dar pagraužti? Pastebėjote, kad būdami be nuotaikos, vieniši, nusivylę, susigėdinę, valgote daugiau nei įprasta? Jausdamiesi labai nuliūdę guodžiate save dėže ledų ar pakuote šokolado, kurią nejučiomis suvalgote ? Valgote labai greitai, nukreipdami dėmesio į valgymo procesą ir staiga pastebite, kad prisikimšote daug daugiau nei norėjote ir dabar jaučiatės persivalgę, apsunkę? Daug ir sunkiai dirbote, taigi manote esąs vertas saldaus apdovanojimo? Jei nors viena iš aprašytų situacijų jums pažįstama ir jūsų gyvenime kartojasi, gali būti, kad esate emocinis valgytojas.

Kokias emocijas kompensuojame maistu?

Panagrinėkim kelias įprastines situacijas, skatinančias mus valgyti nesąmoningai.

  • Savęs raminimas ir guodimas maistu

kodel nekrenta svorisŠis įprotis dažniausia susiformuoja kūdikystėje dėl nepatenkinto emocinio saugumo, dėmesio, meilės poreikio. Standartinė situacija – vaikas verkia, tėvai jam duoda valgyt, nors tikėtina, kad verkimu vaikelis tiesiog nori išreikšti dėmesio trūkumą ir norą būti paimtas ant rankų. Kita situacija su jau didesniu vaiku – „Neverk, nurimk, tėtis/močiutė tau duos saldainį.“ Natūralu, kad būdami suaugę ir jausdami nerimą, nesaugumą, liūdesį, vienišumą, meilės trukumą, iš įpročio malšiname šias emocijas, guodžiame save ir raminame maistu ar saldumynais.

  • Savęs apdovanojimas

Šis įprotis taip pat kilęs iš vaikystės. Tokios situacijos, ko gero, daug kam pažįstamos – „Šiandien buvai geras – taigi gausi saldainių.“. „Jei klausysi ir ramiai pabūsi, nupirksiu tau ledų“. „Šaunuolis, visą lėkštę močiutės blynų suvalgei“ (gali būti, kad vaikas labai alkanas nebuvo, bet norėdamas įsiteikti, būti pagirtas, suvalgo daugiau negu reikia). Taip susiformuoja noras už gerai atliktus darbus apsidovanoti maistu, saldumynais, draudžiamais patiekalais. Taip pat išmokstame suvalgyti visą lėkštėje esantį maistą, neįsigilindami į jau atėjusį sotumo jausmą, sakantį, kad visos porcijos mums nereikėjo.

  • Meilės išraiška, padrąsinimas, paskatinimas per maistą

Daugeliui tėvų meilės rodymas yra tiesiogiai susijęs su lepinimu maistu – vaiko mėgtsmais, gal ne visuomet sveikais patiekalais ir saldumynais. Saldžiais pusryčiais ir saldumynais vaikystėje lepintas vaikas suaugęs, norėdamas parodyti, kad save myli, valgys skanų mėgstamą maistą. Ir atvirkščiai – ribodamas save, neleisdamas sau valgyti skanaus, bet draudžiamo, nesveiko maisto, jausis taip, tarsi taip save kankintų, nemylėtų

  • Nuobodulio slopinimas maistu

Nuobodžiaudami ir nerasdami prasmingos veiklos emociniai valgytojai eina ieškoti, kaip gi tą emocinę tuštumą užpildyti maistu. Deja, iliuzinis palengvėjimas būna labai trumpas, o kilogramai ant probleminių kūno vietų išlieka ilgam.

  • Streso malšinimas

Egzistuoja du žmonių tipai – vieni streso metu dėl padidėjusio hormozno kortizolio kiekio negali nustoti kimšti save sunkiu, nesveiku maistu, o kiti iš viso praranda apetitą gyvenimui, o kartu su juo – ir maistui. Todėl, kai antrieji iš stresinių periodų išeina sulieknėję ir išsekę, pirmieji lieka su padidėjusių riebalų kiekiu.

Taigi valgydami nesąmoningai ir taip kompensuodami įvairias emocijas, mes iš tiesų suvartojome daug didesnį nei mūsų organizmui reikia maisto kiekį, o taip pat esame linkę piktnaudžiauti greitmaisčiu bei saldumynais. Natūrali to seka – vis augantis svoris.

Kaip atsikratyti emocinio valgymo?

Pati pradžia – emocinio valgymo pripažinimas ir jį sukeliančių situacijų bei patiriamų emocijų analizė. Kadangi emocinio valgymo metu savo emocijas tiesiog suvalgome – įsisąmonnę  savo vidinę būseną ir leisdami jai būti, tiesiog priimdami savo jausmus, su laiku galime atsisakyti noro užkišti juos maistu. Kitas žingsnis – mokytis save raminti, guosti, palaikyti, paskatinti ir apdovanoti, naudojant ne maistą, o fizinę veiklą ir socialinius ryšius, t.y. išsikrovimą sportuojant, atsipalaidavimo pratimus, meditacinę veiklą, pokalbius su draugais, psichoterapeutu, ir t.t.

Dar viena galimybė – įpročių performavimas vizualizacijų, tapingo (EFT), hipnozės pagalba. Esu asmeniškai išbandžiusi britų hipnoterapeuto ir rašytojo Paul McKenna autotreningo programą „I can make you thin“ (“Galiu padėti tau sulieknėti”). Man labai patiko ir buvo efektyvu.

Visgi emocinis valgymas dar nėra psichologinių antsvorio priežasčių esmė. Egzistuoja dar gilesnis pasąmonės sluoksnis, kuriame slepiasi neįsisąmonintos nuostatos, emocijos ir elgesio modeliai, kurių vedinas mūsų organizmas net nesuvartojant per didelio kalorijų kiekio nestabdomai augina mums svorį. Tai jis daro ne keršydamas, o paprastai tik atspindėdamas mūsų neįsisąmonintas emocijas ir savijautą.

Giluminės psichologinės priežastys, auginančios svorį

Mūsų kūnas yra mūsų vidinių emocijų atspindys, todėl viskas, kas vyksta mūsų viduje, anksčiau ar vėliau pasireiškia ir išorėje. Tai taikytina tiek geroms emocijoms, tiek ir negatyvui, kurį kaupiame. Apie tai, kaip kūnas atspindi mūsų emocijas išsamiai pasakojau straipsnyje „Tikrosios ligų priežastys arba kodėl mes sergame?“.

Psichologine prasme antsvoris atlieka kelias pagrindines f-jas:

  • Tai apsauga nuo kažko
  • Tai emocinė našta, atsakomybė, kurią vis kraunamės ant savęs
  • Tai viduje susikaupusių negatyvių emocijų atspindys – nešulys

Svoris – tai mūsų apsauginis balastas.

Pagrindinės apkūnių žmonių emocijos, skatinančios perdėtą valgymą ir storėjimą, yra nesaugumas, nerimas ir baimė. Jų skatinamas organizmas vykdo apsauginę pasąmoninę programą – antsvorio pavidalu kuria „oro pagalvę“, turinčia apsaugoti nuo galimų skriaudėjų.

Close up of woman clutching her kneesSaugumas – su pirmu energetiniu centru ir su įsižeminimu susijęs jausmas. Neįsižeminę žmonės jaučiasi nesaugūs, todėl pasąmoningai ieško būdų padidinti stabilų ryšį su žeme. Vienas tokių būdų – valgymas. Štai dėl ko nuolat pasąmoningai nesaugūs storuliai negali nustoti valgyti.

Iš kur atsiranda tas nesaugumas? Priežasčių gali būti daug ir įvarių.

  • Vaikystėje, paauglystėje patirtos grėsmingos, stresinės situacijos, psichologinė, fizinė prievarta
  • Seksualinė prievarta, priekabiavimas ar tiesiog nesaugumas

Nesaugias su lytiškumu susijusias situacijas vaikystėje ar paauglystėje išgyvenusi mergaitė ar berniukas (tai taikytina ir situacijoms, kai realios grėsmės nebuvo, bet suaugusio veiksmus vaikas ar jautriai į savo bręstantį kūną reaguojantis paauglys neteisingai interpretavo ir priėmė kaip galimą pavojų), gali suformuoti vidinę nuostatą apie tai, kad lytiškas, seksualus, patrauklus kūnas yra grėsmė, galinti išprovokuoti seksualinę prievartą. Vienas iš būdų nuo tos grėsmės apsiginti – apsiauginti lašinių šarvais, kurie neleis būti patraukliu, vadinasi ir pažeidžiamu.

  • Gėdos ir kaltės jausmas

Tipiškas seksualinį smurtą patyrusių aukų jausmas – gėda, kaltė ir net nesąmoningas atsakomybės už situaciją prisiėmimas. Ypač prie to prisideda paplitusi visuomeninė nuomonė apie tai, kad seksualinę prievartą ar priekabiavimus mergaitė ar mergina išprovokavo pati.

Psichologinio priekabiavimo, susijusio su kūnu, aukos (patyčios, provokuojantys komentarai apie kūną, jo apvalumus) taip pat gyvena su pasąmoningu savo kūno gėdos jausmu, nuo kurio ginamasi vis didesnio svorio auginimu.

  • Artimų emocinių santykių baimė

Antsvoris – vienas iš būdų apsaugoti save nuo artimų, intymių santykių, kurie, nesėkmės atveju, gali labai skaudinti. Taigi žmonės, jaučiantys artimų santykių baimę, nevalingai praneša apie tai organizmui, o šis ginasi antsvoriu.

  • Nesaugumas dėl nuolatinės savęs išdavystės

Dažna apkūnių žmonių problema – nuolatinis asmeninių poreikių aukojimas vardan kitų gerovės. Tokie žmonės nuolat stato savo vidinius poreikius (emocinius ir fizinius) žemiau už norą būti geru, reikalingu, svarbiu, ypatingu kitų akyse, norą patenkinti ir pamaloninti aplinkinių poreikius, savuosius slopinant ir neigiant. Natūralu, kad pasąmoningai toks žmogus negali jaustis saugus, nes nuolat save išduodamas negali pasitikėti pačiu svarbiausiu žmogumi pasaulyje, t.y. savimi.

Woman Confronting Herself in MirrorŠiuo atveju svoris veikia ne tik kaip apsauginė pagalvė, šarvai nuo slypinčių pavojų, bet ir kaukė, po kuria slepiame savo autentiškumą, bijodami, kad netobulų (silpnų, piktų, nenorinčių aukotis, atjausti, padėti ir t.t.) mūsų niekas nepriims, išjuoks ir atstums.

  • Nesaugumas dėl nuolatinės savikritikos ir negebėjimo priimti savo kūno

Paradoksalu, bet dar vienas dalykas, trukdantis sulieknėti visam laikui, yra besąlyginės meilės sau trūkumas. Sakysit – „Nu tai aišku, kad storam žmogui sunku priimti ir mylėti savo kūną tokį, koks jis yra.“ Tačiau svoris nėra šios problemos esmė. Pasikapsčius giliau, matome, kad šių žmonių nemeilė savo kūnui ir negebėjimas jo priimti galimai formavosi dar vaikystėje. Taigi jis prasidėjo dar prieš tai, kaip kūnas „apaugo viršsvoriu“. Tokios nemeilės sau priežastys gali būti susijusios su kūno adresu girdima kritika iš besąlygiškai mūsų nemokėjusių priimti ir mylėti tėvų ar žiaurių bendraamžių. Bet kuriuo atveju, svoris yra ne mūsų nemeilės sau priežastis, o pasekmė.

Šiuo atveju sulieknėti trukdo pasidavimo baimė. Atrodo, kad savo apvalaino kūno priėmimas yra tolygus susitaikymui ir rankų nuleidimui. “Jei priimsiu savo storumą, tai pasiduosiu ir dar labiau apsaugsiu lašiniais.” Visgi, faktai rodo, kad nuoširdžiai priėmę savo netobulą kūną, ilgainiui žmonės daug lengviau atsikratė nereikalingų kilogramų.

Atsakomybės už kitus prisiėmimas

Šiek tiek kitokio pobūdžio priežastys, kurių skatinamas organizmas ginasi antsvoriu – per didelis atsakomybės už kitus prisiėmimas. Kuo daugiau kitų žmonių emocinės naštos prašomi ir neprašomi užsikrauname, tuo labiau didėja tai atspindintis mūsų kūnas. Juk atsakomybė – tai suaugusio žmogaus atributas. O suaugę žmonės fizine prasme yra didesni už vaikus. Jei tampame tėvais savo gimdytojams (tai netaikytina seno, ligoto, globos reikalaujančio tėvo atveju), mūsų kūnas į tai reaguoja vis didėdamas. Tokia pati kūno programa kuriama, jei tampame mama savo suaugusiam sutuoktiniui  – kontroliuojame, dominuojame, tampame globėjiška, perdėm rūpestinga ir t.t. Natūralu, kad mama yra didelė, o sūnus (vyras) – mažas.

Emocinė našta – nuslopintas pyktis ir negalėjimas atleisti

Jei ilgus metus kaupiame, slopiname nepripažintas sunkias emocijas – pyktį, nusivylimą, nuoskaudas, jos virsta ne tik emociniu krūviu, įvairiomis ligomis, bet ir kilogramais išreikšta našta. Tai viena priežasčių, kodėl su savo emocijų įsisąmoninimu, priėmimu ir išgyvenimu pradėjęs dirbti žmogus, tarsi besilupantis svogūnas, kartais gali numesti pertektinį svorį be jokių papildomų pastangų.

Tai kaip susidraugauti su savo kūnu ir pagaliau sulieknėti?

Jei skaitydami straipsnį pajutote, kad kurios nors iš išvardintų svorio augimo priežasčių sukėlė vidinę reakciją (atpažinimą, pritarimą, ar, atvirkščiai, stiprų neigimą – tai dažna dar rimtesnė problemos patvirtinimo reakcija), galime padirbėti su tuo savarankiškai. Šalia išvardintų priežasčių kiekvienu individualiu atveju gali būti dar papildomas sąrašas, kurį sistemingos savianalizės metu galėtumėm susidaryti patys.

Žinoma, tikėtis, kad tik suvokus psichologinę viršsvorio priežastį šis iš karto pradės sparčiai nykti, neverta. Visų pirma dėl to, kad suvokimo lygių esama ne vienas. Pradžioje tokius dalykus suvokiame protu ir tik vėliau įžvalgos pasiekia mūsų širdį. Tik tuomet gali įvykti tikras problemos pripažinimas ir priėmimas. Tai yra pirmas žingsnis.

myleti save

Jei svoris buvo kuriamas kaip apsauga, svarbu prisiminti situacijas, kuriose ši programa galėjo būti paleista. Kaip pakeisti šią programą? Būtina užmegzti ryšį su ta savo dalimi iš praeities (vidiniu vaiku, paaugliu), kuri tuomet jautė didelį nesaugumą, padėkoti jai už apsaugą, kurią ji mums teikė viršsvorio pavidalu. Užtikrinkite ją, kad dabar jau esate suaugusi asmenybė, kad galite ja pasirūpinti, sukurti jai saugią aplinką ir kad turėti liekną, gražų kūną yra saugu, todėl svorio apsaugos ji gali mums nebeauginti. Tokiam ryšio užmezgimui gali pasitarnauti įvairios vizualizacijos, meno terapija ar laiškas, kurį rašysime tik sau.

Visgi psichologinės svorio augimo priežastys paprastai yra pasislėpusios labai giliai, todėl savarankiškai jas “atkasti”, pripažinti, suvokti jų atsiradimo poreikį nėra lengva. Ko gero, efektyviausias būdas – ryžtis ilgalaikei individualiai psichoterapijai, meno ar kūno terapijai, kurios eigoje profesionalus specialistas padės ne tik rasti priežastis, bet ir išmokys besąlygiškai mylėti, priimti savo kūną bei savo autentišką asmenybę su visais šešėliais ir vidiniais demonais.

Svarbiausia suprasti, kad kūnas nėra mūsų priešas, nors kovodami visą gyvenimą su antsvoriu iš tiesų kartais ne tik nusiviliame savo neva “nenormaliu organizmu”, bet ir pradedame jausti jam pyktį. Visgi būtent kūnas – vieninteliai mūsų sielos namai – nuo pat mažų dienų mus saugo, globoja ir visus kūno negalavimus bei ligas sukuria mūsų pačių labui kaip apsaugą. Visi kūno pokyčiai gali mums pasitarnauti kaip signalai, sakantys, kad mūsų elgesyje ir mąstyme kažkas yra negerai, kad nutolome nuo savo tikrojo „aš“, nustojome save iš tiesų mylėti. Žinodami, kaip juos skaityti ir žiūrėdami į juos kaip į tobulėjimo ir dvasinio augimo galimybes, galime patirti besąlyginės meilės sau stebuklą, o kartu su juo ir vidinės harmonijos jausmą.

Rekomenduojamos knygos šiai temai pagvildenti savarankiškai:

  • Lise Bourbeau „Išsigydyk vaikystės žaizdas“
  • Lise Bourbeau „Klausyk ir valgyk“
  • Evelyn Tribole, Elyse Resch „Intuityvus valgymas“
  • Alice Miller „Kūno maištas“
  • Christophe André „Netobuli, laisvi, laimingi“.

Su meile,

Sielos namai

————————————————————————————————————————————————————–

Jei jums patiko šis įrašas, tikėtina, kad patiks ir nauji Sielos namų irašai. Užsisakykite naujausių blogo įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą ir vardą registracijos formoje. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!

Sielos namų naujienlaiškis

————————————————————————————————————————————————————-

O taip pat – jei jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo su draugais, naudodamiesi Facebook like mygtukais bei išreikškite savo nuomonę Facebook ar svetainės komentaruose apačioje. Juk gerais dalykais taip gera dalintis. :)

Komentuoti
©Visos teisės saugomos SIELOS NAMAI 2017. Šioje svetainėje esančią tekstinę ir/ar grafinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Sielos namai“ kaip tokios informacijos šaltinį - Sielos Namai

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *