Category Archives: Laiškai skaitytojams

LAIŠKAI. Kai džiaugsmas išbalansuoja.

Šįkart noriu pakalbėti apie laimę. Ir balansą. Apie tai, kas jį suteikia ir atima.

Mes visi tokie skirtingi. Nenuostabu, kad mus džiugina labai įvairūs dalykai.

Visgi yra sričių, vienyjančių kone kiekvieną.

Jaučiamės laimingi, kai esame priimti, pripažinti, reikalingi, priglausti.
Kai maloniai leidžiame laiką su mylimais ir mus mylinčiais žmonėmis.
Mus džiugina prasmingos atostogų akimirkos.
Ne mažesnį džiugesį kelia mūsų pasiekimai ir laimėjimai. Ypač, jei jie ateina po didelių pastangų, o kartais nustebindami ir mus pačius.

Todėl visalaik tos laimės link ir einame. Norime jos vis daugiau ir daugiau. O gavę, džiūgaujame taip, kaip mokame.

Kaip jūs išreiškiate didelį laimės jausmą?

Aš esu emocionali. Tai reiškia, kad mano džiaugsmas, ypač jei jis didelis, veržiasi iš manęs lyg vulkanas, lyg verdančio arbatinio garai, kurių atgal nesukiši. Paprastu pasišypsojimu jo neišreikši.


Taigi, būdama itin laiminga, aš dainuoju. Net eidama gatve. Na, gerai, darau tai tyliai, bet einantiems šalia tikrai girdisi. Ir man dzin, kaip tai atrodo, nes man gera ir nematau reikalo to slėpti.
Dar tom akimirkom man norisi pasidalint ta nuostabia emocija su kitais. Įkvėpt tuo giedru džiugesiu.
Dar aš garsiai kartoju, kokia laiminga jaučiuos. Dar šoku ir šokinėju. Ir ploju rankom. Taip, visiškai teisingai. Tokiom akimirkom manyje pabunda laimingas vaikas. Taip gera jį gyvą jausti savyje.

Bet po tokių euforijos valandų, o kartais ir dienų, pastebėjau, kad visuomet seka emocinės pagirios. Atrodo, kad dar vakar euforiją kėlę dalykai niekur nedingo, bet – keista – šiandien jie tokio džiaugsmo nebekelia. Atvirkščiai – tai nuovargio, apatijos būsena, kai energijos ir sparnų nebėra. Kai tiesiog turi pabūti ramiai. Geriausia – vienumoje ar gamtoje.

Tokiais momentais bandau suprasti, kas čia vyksta. Juk taip norėjau laimės, buvau laiminga, tai kodėl liūdžiu?
Tuomet atsimenu vaikystėje dažnai girdėtą ribojančią nuostatą. ‘Iš pačio ryto nedainuok, nes vakare verksi.’ Arba šiaip. ‘Perdaug nesidžiauk, nes verksi’.

Kodėl vaikiškas gražus mokėjimas džiaugtis ir rytinė vaiko energija yra tokia kitiems nepatogi, kad buvome išmokyti slopinti savo džiaugsmą?

Dėl to suaugę nuoširdžiai džiaugtis mokame ne visi. Atrodo kažkaip nerimta ir kvaila, jei gerbiama ponia ar ponas nusiims aukštakulnius ar kedus ir ristele  su dainele pasileis po pievą. 😀

Bet ar ne perdaug mums gyvenime rimtumo? Ar tikrai reikia slopinti laimę? Gal džiaugsmas ir turėtų būti viena tų emocijų, kai nors trumpam tampame vaiku?

Visgi ir čia, pasirodo, reikalingas balansas. Kaip žinia – energija pati savaime iš niekur neatsiranda, ir niekur nedingsta. Ji transformuojasi. O didelis džiaugsmas – drąsiai išreiškiamas – tai didelis energijos gūsis, kuriam sunaudojame daug jėgų.

Žinant tai, atsiranda noras savo džiaugsmą slopinti ir taupytis.

Ir visgi – net tų emocinių pakritimų, ateinančių po euforijos, akimirkomis sau primenu. Aurute, vakar buvai labai laiminga ir neslopindama to, visa širdim pasimėgavai. Šaunuole! Todėl šiandien jautiesi pavargusi, taigi pasaugok save, pailsėk.
Tik taip – pilnai priėmus suvokimą apie ciklus, kuriais juda viskas gyvenime, o ne slopinant emocijas ir pavyksta sukurti vidinį balansą. Tik taip jaučiu, kad gyvenu visa širdim.

Neslopinkim savo džiaugsmo! O nuoširdžiai padžiūgavę, leiskim sau pabūti ramiai ir susibalansuoti. Viskam savas laikas.

Subalansuotai džiaugsmingo jums savaitgalio.

Su meile,
Aurelija

LAIŠKAI. O jei šalia „dienos – be patyčių“ dar „dešimtmetis be kritikos“?

Kalbasi dvi pradinių klasių mokytojos: „Na, kaip tavo mokiniai? Maniškiai –  tai, žinok, visiški kerėplos ir parazitai. Ir kasmet jie vis blogėja, nors nuolat jiems apie tai sakau! Kita mokytoja atsako: „Žinai, o mano klasė nuostabi! Mano mokiniai labai šaunūs bei kūrybingi ir kasmet jie vis gerėja. Ir aš irgi jiems nuolat apie tai sakau. “

Tai perfrazuotas anekdotas. Visai nejuokingas, beje. Originali jo versija skamba variacijoje, kai apie savo vyrus šnekasi dvi moterys. Bet man, užsiimančiai pedagogine veikla, žodinės galios pavyzdys su mokiniais atrodo dar artimesnis. O paskutiniu metu dar ir labai artimas.

Vis tenka išgirsti, kaip savo nepažangius mokinius – jaunus ar jau suaugusius – bara, pašiepia ir gėdina mokytojos. Arba pamatyti, kaip nepaklusnų vaiką apstaugia baisių epitetų savo mažyliui negailinti mama. Tokios situacijos mane verčia susigūžti…

Skaityti laišką toliau.

Laiškai skaitytojams. Kaip pamilti tuos „bjaurius“ pirmadienius?

Šiandien eilinį sykį susimąsčiau, kokia gi savaitės diena. Ai, tiesa – šiandien daugelio nekenčiamas pirmadienis.
Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai taip pasimečiau… 🙂

Galbūt dėl mano darbo specifikos (dažnai dirbu vakarais ir savaitgaliais), o gal dėl to, kad dirbu tokį darbą, kuris mane kasdien daro laimingą, dienų į geras ir blogas, sunkias ir lengvas nebeskirstau. Todėl labai dažnai nebežinau ne tik, kokia data, bet ir kokia savaitės diena.

Jau daug metų nebežinau, ką reiškia depresinis pirmadienis, nes „o ne – reikia į darbą“. Nebeturiu ir pusiau depresinių sekmadienių, nes rytoj jau reikės į darbą. Nors prieš 8 metus ir aš gyvenau šitomis nuotaikų tendencijomis. Dar puikiai prisimenu tuos darbinius vakarus, kai po intensyvios darbo dienos grįždavau namo tokia išsekusi ir apatiška viskam, kad svajodavau tik apie vakarienę, lovą, nu ir gal dar kokį serialą prieš užmiegant. Mano širdis šaukėsi dėmesio, siuntė man kalną signalų, bet aš tegalėjau visas sukilusias nemalonias emocijas slopinti. Maistu, svaigalais, beprasmišku savęs taškymu ir dar didesniu kiekiu gerai apmokamo darbo.

Džiugu, kad galiu kalbėti apie tai praėjusiu laiku. Džiugina ir tai, kad aplink mane vis daugiau draugų, bendraminčių ir mano mokinių ryžtasi drąsiems, drastiškiems ir itin pozityviems pokyčiams.

Skaityti laišką toliau.

LAIŠKAI. Neprašyti patarimai arba Nemokykit manęs, kaip gyventi

Sveiki mieli skaitytojai,

Ar jūs mėgstate patarimus? Ne tuos, kur iš interneto ar knygos. Anuos galima pritaikyti arba taip pat sėkmingai praignoruoti.

Kalbu apie kitų žmonių patarimus, kuriuos jie dosniai mums dalina, tikėdamiesi, kad tuoj pat pulsime juos įgyvendinti. Rodos, visi geriau už mus žino, kaip reikia kalbėti, sėdėti, vaikščioti, ką mums reikia dirbti ir kiek reikia uždirbti, ką reikia valgyti, dėvėti, mylėti ir kaip miegoti.

Pamenate frazę apie neprašytus patarimus iš seno gero rusiško filmo „Maskva ašaromis netiki“? Viena iš pagrindinių personažių sakė: „ Nemokykit manęs, kaip gyventi! Geriau padėkite finansiškai.“ 🙂

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI. Remontininkų choro giesmės

Sveiki, mano mieli skaitytojai.

Kartais norisi pasidalinti ne tik įkvėpimu, filosofija ir visokiom pozityviom mintim. Norisi pasidalinti tiesiog GYVENIMU.

Jau antrą mėnesį viršuje gyvenantys kaimynai daro KAPITALINĮ BUTO REMONTĄ. Neabejotinai gali įsivaizduoti, ką tai reiškia. Prabundi net savaitgaliais ne su paukštelių giesmėmis, o eilinę savo širdingą grąžto melodiją užtraukus remontininkų chorui. Net nežinojau, kad būna tiek daug skirtingų remonto garsų – kalimas, taukšėjimas, gręžimas, daužymas, girgždinimas, vibravimas, šlifavimas, gremžimas… Visas orkestras su palyda. Ir taip diena dienon, be pertraukų jau daug savaičių…

Skaityti įrašą toliau.