Category Archives: Laiškai skaitytojams

Pirma – poilsis, po to – darbas.

Aurelija Kriščiūnaitė

Gal jūs kaip ir aš esate linkę į darboholizmą? Jau kai įninkate į darbus, nebejaučiate, kaip prarandate ryšį ne tik su aplinkiniu pasauliu, bet ir savimi. Savo kūnu, savo širdim. Nebegirdite ir dėl to nebegalite patenkinti savo poreikių – laiku pavalgyti – ne paskubomis, o iš lėto ir mėgaujantis. Laiku atsigerti  – ne tada, kai jau labai troškina, nes tai ženklas, kad gėrėte per mažai. Laiku pailsėti, laiku pajudėti – ne tada, kai jau užtirpsta kaklas, kojos ar iš nuovargio ima mausti akis, galvą, visą kūną.

O gal jūs kaip ir aš, esate užauginti „stenkis sunkiai“ auklėjimo modeliu? Siekti, veikti, aktyviai ir daug dirbti. Neleisti sau per ilgai sustoti. Neleisti sau būti be tikslo. Ilsėtis tik tada, kai esi pavargęs. Ar ir jums visą gyvenimą mintyse skambėjo frazė „Pirma darbas, po to – poilsis“. Ar jaučiatės esate verti apdovanojimo tik tada, kai jo siekiate sunkiai, ilgai, kantriai ir atkakliai dirbdami? Ar jums lengvi pasiekimai neatrodo verti pagyrų ir pasidžiaugimo?

O gal jūsų auklėjime buvo narcisistinių atspalvių? Gal jus gyrė ir mylėjo tik už jūsų gerą elgesį, gerus pažymius, įspūdingus pasiekimus mene, sporte ar kitose srityse? Gal dabar jums dėl to lengva apkabinti tik tą savo pergalingąją dalį, kuri švyti, spinduliuoja savo medaliais ir kurią norisi visiems parodyti? O tą savo dalį, kuri susimauna, kuri yra pažeidžiama, silpna, pasimetusi, nuolat klystanti ir gal net tų klaidų niekaip neišmokstanti, norisi slopinti, apsimest, kad jos nėra ir „gink Dieve“ nerodyti jos kitiems?

Tuomet galimas daiktas, kad jums sunku nuoširdžiai ilsėtis. Neribojant savęs laike. Be savigraužos. Leidžiant sau neveikti nieko prasmingo, naudingo, vedančio link kokio nors rezultato. Tikėtina, kad tokiomis akimirkomis jūs patys sau tą laiką kaip ir aš gadinate kaltės jausmu, sakančiu, kad gyvenimas bėga, o jūs čia „durnių voliojate“, „šūdą malate“ ir pan. – pasirinkite tą frazę, kurią greičiausiai girdėjote vaikystėje iš saviškių, kai jus aptikdavo sėdintį be darbo.

Aš tokio tikro poilsio – ypač ne po ilgų įtempto darbo periodų, kai pailsėjimas jau buvo tiesiog gyvybiškai būtinas, mokiausi ne vienerius metus. Poilsio, kai leidi sau NEVEIKT NIEKO. Kai tiesiog būni. Kėpsai, riogsai, kniūbsai – vadinkite tai, kaip norite. Ir svarbiausia tokio poilsio dalis – SĄMONINGAS LEIDIMAS sau ilsėtis. Tiek, kiek reikės. Neskubinant, nesakant sau mintyse: „ Nu viskas, jau pagulėjai. Kiek jau čia galima, žiūrėk, kiek dar reikalų laukia“. Virtuvė pati nesusitvarkys, darbai patys nepasidarys…“ Čia atsimenu anekdotą, kad kaip tik visi darbai patys gali pasidaryti. O, vat atostogos pačios nepaatostogaus ir poilsis savęs nepapoilsiaus. 🙂

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Būti šviesa, atsveriančia masinę tamsą.

Visos patirtys yra DOVANA. Dovana augti ir tobulėti. Didinti sąmoningumą, mažinti stagnaciją, paleisti tai, kas atgyveno. Tai, kas nėra svarbiausia. Tai, kas mus atitolina nuo mūsų pačių esmės.

Todėl ir į tą chaosą, kuris šiuo metu vyksta aplinkui, nepaisant asmeninį ir profesinį gyvenimą ne itin patogiai keičiančių apribojimų, žiūriu kaip į naujas galimybes.

Yra taip, kaip yra. Aplinkybių mes nesirenkame, bet mes renkamės savo požiūrį į jas. Galime jas priimti kaip bausmę arba kaip dovaną ir progą. Renkamės tik mes patys.

Galime dabar susilieti su visa panikuojančia, lentynas šluojančia mase, skleidžiančia tamsias baimės, pasipiktinimo ir nevilties vibracijas. Tos vibracijos tokios stiprios, kad jautresni žmonės, užėję į maisto produktų parduotuves, gali pajausti jų slegiantį spaudimą. Tam nei gąsdinančių žiniasklaidos straipsnių pastoviai skaityt nereikia. Spaudimo daug ir jis stiprus. Labai lengva slystelėti ir pliūkštelėti į tą baimės masę ir pamesti save.

Visgi nėra baisesnio viruso už žmogaus nesąmoningumą ir panikoje uždominavusius pirminius instinktus, kurie kritinėm išgyvenimo sąlygom virsta smurtu. Tai daug baisiau už visas koronas, ebolas, kiaulių gripus ir marą kartu sudėjus.

ARBA GALIME būti sąmoninga šviesios energijos atsvara. Ta, kuri renkasi išlaikyti ramybę ir racionalų protą. Ta, kuri dozuoja žinias ir atidžiai atsirenka tik konstruktyvią informaciją, leidžiančią elgtis protingai, saugoti save ir kitus. Ta, kuri kūrybingai sugalvoja naujus sprendimus, kaip funkcionuoti draudimų sąlygomis. Ta, kuri išnaudoja atsiradusius laisvo laiko kiekius kūrybiškai. Ta, kuri savanoriškai renkasi padėti tiems, kam šiuo metu sunkiausia. Ta, kuri meldžiasi už pasaulio pasveikimą – ne tik nuo fizinio, bet ir nuo dvasinio nužmogėjimo viruso.

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Laimės daugėja, kai pakeliame akis į viršų

Pro pušų viršūnes švytintis mėlynas dangus yra mano vienas mėgstamiausių vaizdų gamtoje. Tai tarsi sustabdytos akimirkos, kai esu dabar ir čia simbolis…. Tai trumpiausias tiltukas į laimingas vaikystės dienas. 🙂

Šiemet kaip tyčia teko daug daugiau laiko praleisti vaikščiojant su geriausia drauge pušynu. Tai savo paprastumu stebuklingos ir žemiška laime pripildytos akimirkos, kai po kojom šiugžda samanos, plaučiai kvepia svaiginantį miško aromatą, saulės spinduliai žaismingai žybsi pro medžių lapus ir glosto veidą, kūnas palengva prisipildo žemės ir oro energijų, o ausyse skamba su niekuo nepalyginama ošiančių pušynų muzika.

Tai tarsi akimirkos iš gražiausių vaikystės atsiminimų, kai eidavom su šeima gerą pusvalandį kasdien iki jūros per Juodkrantės mišką. Eidavom tol, kol ant lūpų imdavom jausti jūros sūrumą, o basos pėdos pagaliau paliesdavo šiltą švelnų smėliuką…

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Ar kada padėkojote savo širdžiai?

Ar kada padėkojote savo širdžiai?

Už ką? Ogi už viską.

Visų pirma, už gyvybę. Juk tai – ne savaime suprantama. Už tai, kad ji nepailsdama tuksi ir pumpuoja mūsų jėgas palaikančią gyvastį po visą organizmą. Dirba nesustodama, be poilsio, be pertraukų, be pasiteisinimų ir išlygų. Net tada, kai mes ilsimės ir miegame. Net tada, kai mums taip blogai, kad mes manome nebenorintys daugiau gyventi…

Už tai, kad ji kaip niekas kitas savo skausmingu dilgsėjimu mums primena, kad nuklydome nuo kelio. Kad nustūmėme save ir savo poreikius į šoną. Kad apsiėmėm per daug, kad pervargome ir turime pailsėti. Kad su mumis pasiėlgė neteisingai. Arba atvirkščiai – kad turime tikėti savimi nepaisant nieko.

Už tai, kad ji – geriausias mūsų kelrodis ir patarėjas gyvenimo sprendimuose. Ir net tuomet, kai minčių audros siaučia po smegenis ir tame chaose mes nebežinom, ką daryti, ji visad yra mūsų pagalbininkė. Jei tik nutildome tą begalinį triukšmą ir įsiklausome į jos žodžius, visuomet gauname pačius tikriausius atsakymus. Juose nebūna abejonių, protui būdingo gąsdinimo ir nerimo. Juose – vien tik veikimas iš tikėjimo ir meilės. Ji mus moko tikėti ir pasitikėti.

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Gydantis lėtumas.

Esu energingas ir temperamentingas žmogus. Todėl nieko nuostabaus, kad visą gyvenimą viską darau greitai. Greitai šneku, greitai einu, greitai valgau, greitai skaitau, greitai priimu sprendimus. Galiu greitai įsimylėti ir dar greičiau atvėst. Greitai supykstu ir greitai atleidžiu. Galima sakyti, kad mano antras vardas yra GREITAI. 🙂

Todėl žodis “lėtumas” man visuomet asocijavosi su kažkokiu kokybės trūkumu. Erzindavo lėti ar lėtai šnekantys žmonės, lėti vairuotojai, lėtai esmę atskleidžiančios knygos ar paskaitos.

Savaime suprantama, pati iš savęs viską reikalaudavau daryti greitai, net jei tas “viskas” buvo nauji įgūdžiai, kuriems lavinti įprastai reikia laiko. Įsivaizdavau, kad privalau greitai išmokti naujų dalykų. Greitai perprasti ir įsisavinti naują informaciją. Greitai susigrąžinti balanso jausmą, jei jį prarandu. Greitai pailsėti ir atsistatyti po darbų maratono. Greitai pakeisti visą gyvenimą turėtus destruktyvaus elgesio modelius. Greitai išgydyti širdį po sunkių patirčių…

Skaityti įrašą toliau.