Category Archives: Laiškai skaitytojams

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Vidinio globėjo ugdymas. Kaip padėti sau pačiam?

Kaip manote, kokie yra patys svarbiausi santykiai gyvenime?

Su tėvais? Su antra puse? Su vaikais? Su draugais ar kolegomis?

Taip, teisingai. Patys svarbiausi santykiai kiekvieno iš mūsų gyvenime yra santykiai su PAČIU SAVIMI.

Primenu sau kas dieną, kad esu vienintelis žmogus, kuris mane lydės visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Mums užaugus tėvai nustoja būti gyvybiškai svarbūs, gyvenimo partneriai ir draugai gali keistis, o suaugę vaikai išplasnoja savarankiškam gyvenimui. Ir tik tu pats visuomet lieki su savimi.

O žinote, kokio žmogaus pripažinimo slapta trokštame visą gyvenimą?  Taip, savo paties pripažinimo. Kalbu ne apie nepelnytą savęs girimą, nes jis tik rodo savivertės stoką. Kalbu apie tikrą, paprastą, besąlyginį pripažinimą, kuris reiškia, kad „AŠ TAVE MATAU, AŠ TAVE JAUČIU, SUPRANTU IR PALAIKAU, KAD IR KĄ BEDARYTUM. ESI VERTAS MEILĖS TOKS, KOKS ESI JAU ŠIANDIEN.“

Savo paties pripažinimą, kaip ir atlaidumą savo klaidoms, savęs palaikymą bet kokiomis sąlygomis – ypač tada, kai esame pasimetę, išsigandę, silpni, pažeidžiami ir klystame – pelnyti sunkiausia. Kiti žmonės mums daug atlaidesni, daug mažiau kritiški. Jie daug greičiau pamiršta mūsų padarytas klaidas, kurių galbūt kartais iš viso net ir nepastebi, o mes tuo tarpu save už jas galime ėsti visą gyvenimą.

Vis primenu sau, kad aš pati esu tas žmogus, kuris turi būti sau viskuo. Geriausia drauge, gynėja, didžiausia gerbėja, gyvenimo meile, palaikytoja, klausytoja, patarėja ir įkvėpėja. Turiu išmokti užpildyti save SAVIMI.

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJUI. Meilę reikia užsitarnauti?

Girdėta frazė? Mano vaikystėje ji skambėjo dažnai. Galbūt jūs, kaip ir aš, užaugote manydami, kad meilė yra toks dalykas, kurį reikia pelnyti, užsitarnauti. Tai toks prizas, kuris taip paprastai nėra prieinamas. Todėl bet kokiuose santykiuose – su draugais, su antrom pusėm, šeimos nariais ir net kolegomis jūs, patys to nefiksuodami, dedate titaniškas pastangas patikti, palikti gerą įspūdį, kitaip tariant „pelnyti meilę“.

Kas gi čia blogo, paklausite? Ogi tas, kad meilė yra kiekvieno mūsų prigimtinė teisė. Kiekviena gyva būtybė turi teisę būti gerbiama, mylima ir pripažinta tiesiog dėl to, kad ji yra. Jei patys savęs nepriimam ir nemylim tiesiog už tai, kad mes esame mes, jei manome esantys verti meilės tik dėl savo talentų, pastangų, turimų savybių, jokiuose santykiuose negalime atsipalaiduoti.

Tuomet kasdien sunaudojame galybę energijos vien tam, kad pelnytumėm taip trokštamą dėmesį, neleidžiam sau būti autentiškais, silpnais, klystančiais. Slepiam savo svarbią pažeidžiamą dalį, atsisakome jos, o tuo pačiu tikrojo savęs.

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJUI. Prašau – (NE) padėk man

Paskutiniais metais vis labiau mano artimoje aplinkoje aktualizuojasi tinkamo pagalbos prašymo tema. Vis daugiau mano kolegų, draugų, klientų ar mokinių suvokia, kad visiškai nemoka ir netgi negali prašyti pagalbos, net tuomet, kai jiems jos iš tiesų reikia.

Kadangi ši tema, kaip ir visos, kuriomis rašau, man yra labai artima, noriu pasigilinti, kodėl taip yra ir kaip su tuo gyventi.

Ar esate stipri ir savarankiška asmenybė? Ar esate įpratę savo rūpesčius ir iššūkius spręsti patys? Nemėgstate skųstis ir tų, kurie nuolat skundžiasi? Stengiatės į viską žiūrėti pozityviai ir priimate savo iššūkius ne kaip bausmę, o kaip galimybę augti, tobulėti? Kai jums būna sunkūs periodai, vietoj to, kad apie savo problemas pasakotumėt aplinkiniams, mieliau esate linkę įlisti į savo vidinę olą ir tupėti joje tol, kol viską susitvarkote patys?

Tuomet, ko gero, ne kartą esate pamąstę, kad kartais labai užknisa būti stipriam, nes niekas niekada nesusipranta paklausti, ar jums ne sunku, ar ne skauda, ar jūs susitvarkote. Ir tai tiesa. Nuolatinis savo asmeninės naštos tempimas, nenorint ir netgi nemokant ja pasidalinti net su artimiausiais žmonėm, mus tiesiog išsekina.

Tai kodėl mes tiesiog nepaprašom pagalbos, kad būtų lengviau?

Čia ir iškyla pagrindinis iššūkis. Mes to nemokame arba negalime.

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJUI. Gelbėtojo sindromas

Sveiki. Ar esate girdėję apie “gelbėtojo sindromą”? O gal ir pats esate vienas iš tokių “pagalbininkų”? Pažiūrėkim.

Ar dažnai jaučiate norą padėti kitiems? Tiems, kurie pasimetę, kažko nesupranta, nežino, vis klysta ir nepasimoko, kankinasi ir nuolat dėl to skundžiasi? Ar pastebit, kad būtent į jus kreipiasi draugai, pažįstami, kolegos ir artimieji, kad pasipasakotų savo rūpesčius? Ar jaučiat, kad negalit pasakyti NE į pagalbos prašymą, net jei prašantysis akivaizdžiai ir sistemingai jumis naudojasi?

Aš su noru gelbėti kovoju nuolat. Kodėl kovoju? Juk padėti kitiems – vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Visgi PAGALBA būna labai skirtinga ir ne visada naudinga, o kartais – labai žalinga tiek duodančiajam, tiek ir gaunančiajam.

Kalbu ne apie įprastinę labdarą, aukojimą ar gerus darbus tiems, kam tos pagalbos tikrai reikia. Kalbu ne apie vaikus, už kuriuos iki tam tikro amžiaus esame atsakingi. Ir ne apie profesionalią pagalbą, kurios į mus kreipiamasi ir už kurią mokama.

Kalbu apie norą neprašomam dalinti patarimus kolegoms ir draugams, jei matome, kad jie susiduria su kažkokiais iššūkiais ir nesusitvarko. Norą mokyti ir demagoguoti pasimetusį ar nuo kelio nuklydusį artimą žmogų. Ir dar gerai padirbėti įtikinėjant, kad būtent jūsų patarimas yra vertas įgyvendinimo. Norą ar bentjau nežodinį sutikimą dirbti emocine šiūkšlių dėže nuolat neigiamai nusiteikusiems ir visad besiskundžiantiems žmonėms. Norą įsiterpti net į nepažįstamų žmonių pokalbį, jeigu jie nežino kažko, ką žinote jūs (“O tai šiandien dirba ta parduotuvė, kur skrybėlėm prekiauja?” “Kažin, ar autikas stoja toje stotelėje?”). Tas “gelbėjimo” norų sąrašas begalinis – pratęskite jį papildydami savo asmeninėmis situacijomis, jei tokių turite.

Visgi toks dažnai neprašytas svetimų problemų ir atsakomybės užsikrovimas ant savo pečių yra blogių blogis. Kodėl?

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI. Kai džiaugsmas išbalansuoja.

Šįkart noriu pakalbėti apie laimę. Ir balansą. Apie tai, kas jį suteikia ir atima.

Mes visi tokie skirtingi. Nenuostabu, kad mus džiugina labai įvairūs dalykai.

Visgi yra sričių, vienyjančių kone kiekvieną.

Jaučiamės laimingi, kai esame priimti, pripažinti, reikalingi, priglausti.
Kai maloniai leidžiame laiką su mylimais ir mus mylinčiais žmonėmis.
Mus džiugina prasmingos atostogų akimirkos.
Ne mažesnį džiugesį kelia mūsų pasiekimai ir laimėjimai. Ypač, jei jie ateina po didelių pastangų, o kartais nustebindami ir mus pačius.

Todėl visalaik tos laimės link ir einame. Norime jos vis daugiau ir daugiau. O gavę, džiūgaujame taip, kaip mokame.

Kaip jūs išreiškiate didelį laimės jausmą?

Aš esu emocionali. Tai reiškia, kad mano džiaugsmas, ypač jei jis didelis, veržiasi iš manęs lyg vulkanas, lyg verdančio arbatinio garai, kurių atgal nesukiši. Paprastu pasišypsojimu jo neišreikši.


Taigi, būdama itin laiminga, aš dainuoju. Net eidama gatve. Na, gerai, darau tai tyliai, bet einantiems šalia tikrai girdisi. Ir man dzin, kaip tai atrodo, nes man gera ir nematau reikalo to slėpti.
Dar tom akimirkom man norisi pasidalint ta nuostabia emocija su kitais. Įkvėpt tuo giedru džiugesiu.
Dar aš garsiai kartoju, kokia laiminga jaučiuos. Dar šoku ir šokinėju. Ir ploju rankom. Taip, visiškai teisingai. Tokiom akimirkom manyje pabunda laimingas vaikas. Taip gera jį gyvą jausti savyje.

Bet po tokių euforijos valandų, o kartais ir dienų, pastebėjau, kad visuomet seka emocinės pagirios. Atrodo, kad dar vakar euforiją kėlę dalykai niekur nedingo, bet – keista – šiandien jie tokio džiaugsmo nebekelia. Atvirkščiai – tai nuovargio, apatijos būsena, kai energijos ir sparnų nebėra. Kai tiesiog turi pabūti ramiai. Geriausia – vienumoje ar gamtoje.

Tokiais momentais bandau suprasti, kas čia vyksta. Juk taip norėjau laimės, buvau laiminga, tai kodėl liūdžiu?
Tuomet atsimenu vaikystėje dažnai girdėtą ribojančią nuostatą. ‘Iš pačio ryto nedainuok, nes vakare verksi.’ Arba šiaip. ‘Perdaug nesidžiauk, nes verksi’.

Kodėl vaikiškas gražus mokėjimas džiaugtis ir rytinė vaiko energija yra tokia kitiems nepatogi, kad buvome išmokyti slopinti savo džiaugsmą?

Dėl to suaugę nuoširdžiai džiaugtis mokame ne visi. Atrodo kažkaip nerimta ir kvaila, jei gerbiama ponia ar ponas nusiims aukštakulnius ar kedus ir ristele  su dainele pasileis po pievą. 😀

Bet ar ne perdaug mums gyvenime rimtumo? Ar tikrai reikia slopinti laimę? Gal džiaugsmas ir turėtų būti viena tų emocijų, kai nors trumpam tampame vaiku?

Visgi ir čia, pasirodo, reikalingas balansas. Kaip žinia – energija pati savaime iš niekur neatsiranda, ir niekur nedingsta. Ji transformuojasi. O didelis džiaugsmas – drąsiai išreiškiamas – tai didelis energijos gūsis, kuriam sunaudojame daug jėgų.

Žinant tai, atsiranda noras savo džiaugsmą slopinti ir taupytis.

Ir visgi – net tų emocinių pakritimų, ateinančių po euforijos, akimirkomis sau primenu. Aurute, vakar buvai labai laiminga ir neslopindama to, visa širdim pasimėgavai. Šaunuole! Todėl šiandien jautiesi pavargusi, taigi pasaugok save, pailsėk.
Tik taip – pilnai priėmus suvokimą apie ciklus, kuriais juda viskas gyvenime, o ne slopinant emocijas ir pavyksta sukurti vidinį balansą. Tik taip jaučiu, kad gyvenu visa širdim.

Neslopinkim savo džiaugsmo! O nuoširdžiai padžiūgavę, leiskim sau pabūti ramiai ir susibalansuoti. Viskam savas laikas.

Subalansuotai džiaugsmingo jums savaitgalio.

Su meile,
Aurelija