Sveiki. Ar esate girdėję apie “gelbėtojo sindromą”? O gal ir pats esate vienas iš tokių “pagalbininkų”? Pažiūrėkim.
Ar dažnai jaučiate norą padėti kitiems? Tiems, kurie pasimetę, kažko nesupranta, nežino, vis klysta ir nepasimoko, kankinasi ir nuolat dėl to skundžiasi? Ar pastebit, kad būtent į jus kreipiasi draugai, pažįstami, kolegos ir artimieji, kad pasipasakotų savo rūpesčius? Ar jaučiat, kad negalit pasakyti NE į pagalbos prašymą, net jei prašantysis akivaizdžiai ir sistemingai jumis naudojasi?
Aš su noru gelbėti kovoju nuolat. Kodėl kovoju? Juk padėti kitiems – vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Visgi PAGALBA būna labai skirtinga ir ne visada naudinga, o kartais – labai žalinga tiek duodančiajam, tiek ir gaunančiajam.
Kalbu ne apie įprastinę labdarą, aukojimą ar gerus darbus tiems, kam tos pagalbos tikrai reikia. Kalbu ne apie vaikus, už kuriuos iki tam tikro amžiaus esame atsakingi. Ir ne apie profesionalią pagalbą, kurios į mus kreipiamasi ir už kurią mokama.
Kalbu apie norą neprašomam dalinti patarimus kolegoms ir draugams, jei matome, kad jie susiduria su kažkokiais iššūkiais ir nesusitvarko. Norą mokyti ir demagoguoti pasimetusį ar nuo kelio nuklydusį artimą žmogų. Ir dar gerai padirbėti įtikinėjant, kad būtent jūsų patarimas yra vertas įgyvendinimo. Norą ar bentjau nežodinį sutikimą dirbti emocine šiūkšlių dėže nuolat neigiamai nusiteikusiems ir visad besiskundžiantiems žmonėms. Norą įsiterpti net į nepažįstamų žmonių pokalbį, jeigu jie nežino kažko, ką žinote jūs (“O tai šiandien dirba ta parduotuvė, kur skrybėlėm prekiauja?” “Kažin, ar autikas stoja toje stotelėje?”). Tas “gelbėjimo” norų sąrašas begalinis – pratęskite jį papildydami savo asmeninėmis situacijomis, jei tokių turite.
Visgi toks dažnai neprašytas svetimų problemų ir atsakomybės užsikrovimas ant savo pečių yra blogių blogis. Kodėl?
