Category Archives: Laiškai skaitytojams

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Gydantis lėtumas.

Esu energingas ir temperamentingas žmogus. Todėl nieko nuostabaus, kad visą gyvenimą viską darau greitai. Greitai šneku, greitai einu, greitai valgau, greitai skaitau, greitai priimu sprendimus. Galiu greitai įsimylėti ir dar greičiau atvėst. Greitai supykstu ir greitai atleidžiu. Galima sakyti, kad mano antras vardas yra GREITAI. 🙂

Todėl žodis “lėtumas” man visuomet asocijavosi su kažkokiu kokybės trūkumu. Erzindavo lėti ar lėtai šnekantys žmonės, lėti vairuotojai, lėtai esmę atskleidžiančios knygos ar paskaitos.

Savaime suprantama, pati iš savęs viską reikalaudavau daryti greitai, net jei tas “viskas” buvo nauji įgūdžiai, kuriems lavinti įprastai reikia laiko. Įsivaizdavau, kad privalau greitai išmokti naujų dalykų. Greitai perprasti ir įsisavinti naują informaciją. Greitai susigrąžinti balanso jausmą, jei jį prarandu. Greitai pailsėti ir atsistatyti po darbų maratono. Greitai pakeisti visą gyvenimą turėtus destruktyvaus elgesio modelius. Greitai išgydyti širdį po sunkių patirčių…

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJAMS. Vidinio globėjo ugdymas. Kaip padėti sau pačiam?

Kaip manote, kokie yra patys svarbiausi santykiai gyvenime?

Su tėvais? Su antra puse? Su vaikais? Su draugais ar kolegomis?

Taip, teisingai. Patys svarbiausi santykiai kiekvieno iš mūsų gyvenime yra santykiai su PAČIU SAVIMI.

Primenu sau kas dieną, kad esu vienintelis žmogus, kuris mane lydės visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Mums užaugus tėvai nustoja būti gyvybiškai svarbūs, gyvenimo partneriai ir draugai gali keistis, o suaugę vaikai išplasnoja savarankiškam gyvenimui. Ir tik tu pats visuomet lieki su savimi.

O žinote, kokio žmogaus pripažinimo slapta trokštame visą gyvenimą?  Taip, savo paties pripažinimo. Kalbu ne apie nepelnytą savęs girimą, nes jis tik rodo savivertės stoką. Kalbu apie tikrą, paprastą, besąlyginį pripažinimą, kuris reiškia, kad „AŠ TAVE MATAU, AŠ TAVE JAUČIU, SUPRANTU IR PALAIKAU, KAD IR KĄ BEDARYTUM. ESI VERTAS MEILĖS TOKS, KOKS ESI JAU ŠIANDIEN.“

Savo paties pripažinimą, kaip ir atlaidumą savo klaidoms, savęs palaikymą bet kokiomis sąlygomis – ypač tada, kai esame pasimetę, išsigandę, silpni, pažeidžiami ir klystame – pelnyti sunkiausia. Kiti žmonės mums daug atlaidesni, daug mažiau kritiški. Jie daug greičiau pamiršta mūsų padarytas klaidas, kurių galbūt kartais iš viso net ir nepastebi, o mes tuo tarpu save už jas galime ėsti visą gyvenimą.

Vis primenu sau, kad aš pati esu tas žmogus, kuris turi būti sau viskuo. Geriausia drauge, gynėja, didžiausia gerbėja, gyvenimo meile, palaikytoja, klausytoja, patarėja ir įkvėpėja. Turiu išmokti užpildyti save SAVIMI.

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJUI. Meilę reikia užsitarnauti?

Girdėta frazė? Mano vaikystėje ji skambėjo dažnai. Galbūt jūs, kaip ir aš, užaugote manydami, kad meilė yra toks dalykas, kurį reikia pelnyti, užsitarnauti. Tai toks prizas, kuris taip paprastai nėra prieinamas. Todėl bet kokiuose santykiuose – su draugais, su antrom pusėm, šeimos nariais ir net kolegomis jūs, patys to nefiksuodami, dedate titaniškas pastangas patikti, palikti gerą įspūdį, kitaip tariant „pelnyti meilę“.

Kas gi čia blogo, paklausite? Ogi tas, kad meilė yra kiekvieno mūsų prigimtinė teisė. Kiekviena gyva būtybė turi teisę būti gerbiama, mylima ir pripažinta tiesiog dėl to, kad ji yra. Jei patys savęs nepriimam ir nemylim tiesiog už tai, kad mes esame mes, jei manome esantys verti meilės tik dėl savo talentų, pastangų, turimų savybių, jokiuose santykiuose negalime atsipalaiduoti.

Tuomet kasdien sunaudojame galybę energijos vien tam, kad pelnytumėm taip trokštamą dėmesį, neleidžiam sau būti autentiškais, silpnais, klystančiais. Slepiam savo svarbią pažeidžiamą dalį, atsisakome jos, o tuo pačiu tikrojo savęs.

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJUI. Prašau – (NE) padėk man

Paskutiniais metais vis labiau mano artimoje aplinkoje aktualizuojasi tinkamo pagalbos prašymo tema. Vis daugiau mano kolegų, draugų, klientų ar mokinių suvokia, kad visiškai nemoka ir netgi negali prašyti pagalbos, net tuomet, kai jiems jos iš tiesų reikia.

Kadangi ši tema, kaip ir visos, kuriomis rašau, man yra labai artima, noriu pasigilinti, kodėl taip yra ir kaip su tuo gyventi.

Ar esate stipri ir savarankiška asmenybė? Ar esate įpratę savo rūpesčius ir iššūkius spręsti patys? Nemėgstate skųstis ir tų, kurie nuolat skundžiasi? Stengiatės į viską žiūrėti pozityviai ir priimate savo iššūkius ne kaip bausmę, o kaip galimybę augti, tobulėti? Kai jums būna sunkūs periodai, vietoj to, kad apie savo problemas pasakotumėt aplinkiniams, mieliau esate linkę įlisti į savo vidinę olą ir tupėti joje tol, kol viską susitvarkote patys?

Tuomet, ko gero, ne kartą esate pamąstę, kad kartais labai užknisa būti stipriam, nes niekas niekada nesusipranta paklausti, ar jums ne sunku, ar ne skauda, ar jūs susitvarkote. Ir tai tiesa. Nuolatinis savo asmeninės naštos tempimas, nenorint ir netgi nemokant ja pasidalinti net su artimiausiais žmonėm, mus tiesiog išsekina.

Tai kodėl mes tiesiog nepaprašom pagalbos, kad būtų lengviau?

Čia ir iškyla pagrindinis iššūkis. Mes to nemokame arba negalime.

Skaityti įrašą toliau.

LAIŠKAI SKAITYTOJUI. Gelbėtojo sindromas

Sveiki. Ar esate girdėję apie “gelbėtojo sindromą”? O gal ir pats esate vienas iš tokių “pagalbininkų”? Pažiūrėkim.

Ar dažnai jaučiate norą padėti kitiems? Tiems, kurie pasimetę, kažko nesupranta, nežino, vis klysta ir nepasimoko, kankinasi ir nuolat dėl to skundžiasi? Ar pastebit, kad būtent į jus kreipiasi draugai, pažįstami, kolegos ir artimieji, kad pasipasakotų savo rūpesčius? Ar jaučiat, kad negalit pasakyti NE į pagalbos prašymą, net jei prašantysis akivaizdžiai ir sistemingai jumis naudojasi?

Aš su noru gelbėti kovoju nuolat. Kodėl kovoju? Juk padėti kitiems – vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Visgi PAGALBA būna labai skirtinga ir ne visada naudinga, o kartais – labai žalinga tiek duodančiajam, tiek ir gaunančiajam.

Kalbu ne apie įprastinę labdarą, aukojimą ar gerus darbus tiems, kam tos pagalbos tikrai reikia. Kalbu ne apie vaikus, už kuriuos iki tam tikro amžiaus esame atsakingi. Ir ne apie profesionalią pagalbą, kurios į mus kreipiamasi ir už kurią mokama.

Kalbu apie norą neprašomam dalinti patarimus kolegoms ir draugams, jei matome, kad jie susiduria su kažkokiais iššūkiais ir nesusitvarko. Norą mokyti ir demagoguoti pasimetusį ar nuo kelio nuklydusį artimą žmogų. Ir dar gerai padirbėti įtikinėjant, kad būtent jūsų patarimas yra vertas įgyvendinimo. Norą ar bentjau nežodinį sutikimą dirbti emocine šiūkšlių dėže nuolat neigiamai nusiteikusiems ir visad besiskundžiantiems žmonėms. Norą įsiterpti net į nepažįstamų žmonių pokalbį, jeigu jie nežino kažko, ką žinote jūs (“O tai šiandien dirba ta parduotuvė, kur skrybėlėm prekiauja?” “Kažin, ar autikas stoja toje stotelėje?”). Tas “gelbėjimo” norų sąrašas begalinis – pratęskite jį papildydami savo asmeninėmis situacijomis, jei tokių turite.

Visgi toks dažnai neprašytas svetimų problemų ir atsakomybės užsikrovimas ant savo pečių yra blogių blogis. Kodėl?

Skaityti įrašą toliau.