Aurelija Kriščiūnaitė
Gal jūs kaip ir aš esate linkę į darboholizmą? Jau kai įninkate į darbus, nebejaučiate, kaip prarandate ryšį ne tik su aplinkiniu pasauliu, bet ir savimi. Savo kūnu, savo širdim. Nebegirdite ir dėl to nebegalite patenkinti savo poreikių – laiku pavalgyti – ne paskubomis, o iš lėto ir mėgaujantis. Laiku atsigerti – ne tada, kai jau labai troškina, nes tai ženklas, kad gėrėte per mažai. Laiku pailsėti, laiku pajudėti – ne tada, kai jau užtirpsta kaklas, kojos ar iš nuovargio ima mausti akis, galvą, visą kūną.
O gal jūs kaip ir aš, esate užauginti „stenkis sunkiai“ auklėjimo modeliu? Siekti, veikti, aktyviai ir daug dirbti. Neleisti sau per ilgai sustoti. Neleisti sau būti be tikslo. Ilsėtis tik tada, kai esi pavargęs. Ar ir jums visą gyvenimą mintyse skambėjo frazė „Pirma darbas, po to – poilsis“. Ar jaučiatės esate verti apdovanojimo tik tada, kai jo siekiate sunkiai, ilgai, kantriai ir atkakliai dirbdami? Ar jums lengvi pasiekimai neatrodo verti pagyrų ir pasidžiaugimo?
O gal jūsų auklėjime buvo narcisistinių atspalvių? Gal jus gyrė ir mylėjo tik už jūsų gerą elgesį, gerus pažymius, įspūdingus pasiekimus mene, sporte ar kitose srityse? Gal dabar jums dėl to lengva apkabinti tik tą savo pergalingąją dalį, kuri švyti, spinduliuoja savo medaliais ir kurią norisi visiems parodyti? O tą savo dalį, kuri susimauna, kuri yra pažeidžiama, silpna, pasimetusi, nuolat klystanti ir gal net tų klaidų niekaip neišmokstanti, norisi slopinti, apsimest, kad jos nėra ir „gink Dieve“ nerodyti jos kitiems?
Tuomet galimas daiktas, kad jums sunku nuoširdžiai ilsėtis. Neribojant savęs laike. Be savigraužos. Leidžiant sau neveikti nieko prasmingo, naudingo, vedančio link kokio nors rezultato. Tikėtina, kad tokiomis akimirkomis jūs patys sau tą laiką kaip ir aš gadinate kaltės jausmu, sakančiu, kad gyvenimas bėga, o jūs čia „durnių voliojate“, „šūdą malate“ ir pan. – pasirinkite tą frazę, kurią greičiausiai girdėjote vaikystėje iš saviškių, kai jus aptikdavo sėdintį be darbo.
Aš tokio tikro poilsio – ypač ne po ilgų įtempto darbo periodų, kai pailsėjimas jau buvo tiesiog gyvybiškai būtinas, mokiausi ne vienerius metus. Poilsio, kai leidi sau NEVEIKT NIEKO. Kai tiesiog būni. Kėpsai, riogsai, kniūbsai – vadinkite tai, kaip norite. Ir svarbiausia tokio poilsio dalis – SĄMONINGAS LEIDIMAS sau ilsėtis. Tiek, kiek reikės. Neskubinant, nesakant sau mintyse: „ Nu viskas, jau pagulėjai. Kiek jau čia galima, žiūrėk, kiek dar reikalų laukia“. Virtuvė pati nesusitvarkys, darbai patys nepasidarys…“ Čia atsimenu anekdotą, kad kaip tik visi darbai patys gali pasidaryti. O, vat atostogos pačios nepaatostogaus ir poilsis savęs nepapoilsiaus. 🙂
