Sveiki mieli skaitytojai,
Ar jūs mėgstate patarimus? Ne tuos, kur iš interneto ar knygos. Anuos galima pritaikyti arba taip pat sėkmingai praignoruoti.
Kalbu apie kitų žmonių patarimus, kuriuos jie dosniai mums dalina, tikėdamiesi, kad tuoj pat pulsime juos įgyvendinti. Rodos, visi geriau už mus žino, kaip reikia kalbėti, sėdėti, vaikščioti, ką mums reikia dirbti ir kiek reikia uždirbti, ką reikia valgyti, dėvėti, mylėti ir kaip miegoti.
Pamenate frazę apie neprašytus patarimus iš seno gero rusiško filmo „Maskva ašaromis netiki“? Viena iš pagrindinių personažių sakė: „ Nemokykit manęs, kaip gyventi! Geriau padėkite finansiškai.“ 🙂
Šiandien galvojau apie tai, kaip daug neprašytų patarimų mes daliname kitiems. Sakydama „mes“, kalbu ir apie save. J
Žinoma, paprastai tai darome vedini gerų paskatų. Galbūt žmogus liūdnas, pasimetęs, nelaimingas, o mes jaučiamės toje srityje atradę sau tinkamą sprendimą ir išeitį. Šiuose trijuose sakiniuose svarbiausias akcentas turėtų būti ant trijų svarbių dalykų.
Visų pirma tai, kad patarimai yra neprašomi. Ar pamenate posakį apie perlus kiaulėms? Jeigu žmogus jūsų pats neklausė, ką jūs apie tai manote ir kaip jam geriausia būtų, jūsų manymu, elgtis, kam piršti savo nuomonę? Gali būti, kad į savo „konsultaciją“ įdėsite daug energijos, tikėjimo tuo, ką sakote, bet ar žmogus yra pasiruošęs tai priimti? Tik ta dirva, kuri yra pasiruošusi priimti grūdą. jį subrandins. Kam švaistyti energiją?
Beto – patarinėdami mes tarsi pastatome save aukščiau už kitą žmogų, nes mes ŽINOME tai, ko dar nežino jis. Mes jį MOKOME. O kas mums suteikė teisę tai daryti? Žinoma, kalbu ne apie vaikų, už kuriuos esame atsakingi, auginimą. Kalbu apie nuolatinį gero norėjimą kitiems suaugusiems ir už savo gyvenimą atsakingiems žmonėms. Bet iš kur mes žinome, kas tiems kitiems žmonėms yra gerai? Nes tai tiko mums? Nes norime juos apkarpyti pagal savo pačių gerumo modelį?
Čia prieinu antrą svarbu niuansą. Jei esame atradę sau tinkamus problemų sprendimus, kas garantuoja, kad jie bus tinkami kitam žmogui? Jo gyvenimo patirtis ir suvokimai gali būti visiškai skirtingi ir tai, kas jums yra „eureka sprendimas“, jam gali būti visiškai ne į temą.
Galbūt jis pasakoja apie savo iššūkius tiesiog norėdamas pasidalinti -savo pažeidžiamumu, savo autentiškais jausmais, išgyvenimais. Tai sukuria artumo ryšį, kurį mes skubame pagardinti neprašytais patarimais. O gal jam šiuo metu fazė, kai reikia išsipasakoti, pasakyti garsiai tik tam, kad pats išgirstų? Gal tai laikas, kai jis turi išbūti tame jausme, priimti jį, išjausti jį, o ne skubėti pakeisti jį kitu ar priiminėti sprendimus.
Sakydami – „Neliūdėk, neverk, viskas bus gerai. Tu geriau padaryk taip ir taip.“, mes iš tiesų ne palaikome jjį, o darome milžinišką meškos paslaugą. Mes nepriimam to žmogaus liūdesio. Mes skatiname jį stumti jausmus šalį. O liūdesys, kaip ir visi kylantys jausmai, yra mums kažkam reikalingas. Atsisveikinti su kažkuo, kas turi baigtis, pabūti vienam, sustoti, įvertinti, pamąstyti, pafilosofuoti ir t.t. Dar blogiau, kai skatiname žmogų užblokuoti natūralų emocinės iškrovos procesą. Natūralu verkti, kai liūdi. Tai sveikas procesas, kuris padeda ne tik įsisąmoninti emociją, bet ir ją išgydyti.
O ką tuomet sakyti liūdinčiam, pasimetusiam, piktam ir t.t.? Kartais iš viso nereikia sakyti nieko. Kartais žmogui tiesiog reikia, kad būtumėm šalia. Fiziškai, emociškai. Kad apkabintumėm, pasėdėtumėm šalia susikibę už rankos, kartu patylėtumėm ar paverktumėm. Toks palaikymas suteikia daugiau artumo, tikėjimo, kad esi priimamas ne tik linksmas ir geras, bet ir su visu savo šešėliu. Tai besąlyginės meilės išraiškos forma. Toks palaikymas tai ženklas, kad kitas supranta, kaip jautiesi, palaiko tave ir tiki, kad tu pats su tuo susitvarkysi.
Na gerai, kartais to patarimo iš tiesų žmogus ima ir paprašo. Kaip tada elgtis? Užpilti jį savo sėkmingo gyvenimo receptais?
Tai jau trečias svarbus aspektas. Prieš kažkuo dalinantis, manau, kad svarbu suvokti savo žodžių ir veiksmų atsakomybę. Patardamas žmogui, tu tam tikra prasme tampi už jį atsakingas. Žmonės, kurie nelinkę prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, dažnai klausia – o ką gi man daryti? – veikia pagal svetimus patarimus, o jei kažkas nepavyksta, vėl grįžta pas patarimų dalintoją ir apkaltina jį davus blogą patarimą. Manot, kad padarėt gerą darbą?
Esu linkusi manyti, kad pats teisingiausias kelias patarimų rinkoje yra leisti žmogui nuspręsti pačiam. Visų pirma, būdami to žmogaus atspindžiu, galime padėdami jam įsisąmoninti savo emocijas konkrečioje situacijoje ir tai, kas jas sukėlė. Žinoma, toks atspindėjimas – tai praktikos, emocinio intelekto ir psichologinio pajautimo reikalaujantis dalykas, bet visa tai – vystomi dalykai. Na, o suvokus emocijas, išjautus, išliejus, ir pabuvus kartu su juo tame, belieka paties žmogaus paklausti, ko jis norėtų, kaip jis pats mano, ką jam reikėtų daryti.
Manau, kad toks pokalbis yra šimtąkart vertingesnė dovana nei tūkstantis ir vienas laimingo gyvenimo patarimas. Ypač, jei jie visi neprašyti. 🙂
Primenu pati sau tai kas dieną, nes iki tokio „nepatarinėjimo“ lygio man dar toli. Na, bet guodžiuosi tuo, kad jau tenai keliauju.
Gal ir jūs norit savo patirtimi apie „nepatarinėjimą“ pasidalinti?
Gražios jums dienos.
Su meile,
Sielos namai