LAIŠKAI SKAITYTOJUI. Gelbėtojo sindromas

Sveiki. Ar esate girdėję apie “gelbėtojo sindromą”? O gal ir pats esate vienas iš tokių “pagalbininkų”? Pažiūrėkim.

Ar dažnai jaučiate norą padėti kitiems? Tiems, kurie pasimetę, kažko nesupranta, nežino, vis klysta ir nepasimoko, kankinasi ir nuolat dėl to skundžiasi? Ar pastebit, kad būtent į jus kreipiasi draugai, pažįstami, kolegos ir artimieji, kad pasipasakotų savo rūpesčius? Ar jaučiat, kad negalit pasakyti NE į pagalbos prašymą, net jei prašantysis akivaizdžiai ir sistemingai jumis naudojasi?

Aš su noru gelbėti kovoju nuolat. Kodėl kovoju? Juk padėti kitiems – vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Visgi PAGALBA būna labai skirtinga ir ne visada naudinga, o kartais – labai žalinga tiek duodančiajam, tiek ir gaunančiajam.

Kalbu ne apie įprastinę labdarą, aukojimą ar gerus darbus tiems, kam tos pagalbos tikrai reikia. Kalbu ne apie vaikus, už kuriuos iki tam tikro amžiaus esame atsakingi. Ir ne apie profesionalią pagalbą, kurios į mus kreipiamasi ir už kurią mokama.

Kalbu apie norą neprašomam dalinti patarimus kolegoms ir draugams, jei matome, kad jie susiduria su kažkokiais iššūkiais ir nesusitvarko. Norą mokyti ir demagoguoti pasimetusį ar nuo kelio nuklydusį artimą žmogų. Ir dar gerai padirbėti įtikinėjant, kad būtent jūsų patarimas yra vertas įgyvendinimo. Norą ar bentjau nežodinį sutikimą dirbti emocine šiūkšlių dėže nuolat neigiamai nusiteikusiems ir visad besiskundžiantiems žmonėms. Norą įsiterpti net į nepažįstamų žmonių pokalbį, jeigu jie nežino kažko, ką žinote jūs (“O tai šiandien dirba ta parduotuvė, kur skrybėlėm prekiauja?” “Kažin, ar autikas stoja toje stotelėje?”). Tas “gelbėjimo” norų sąrašas begalinis – pratęskite jį papildydami savo asmeninėmis situacijomis, jei tokių turite.

Visgi toks dažnai neprašytas svetimų problemų ir atsakomybės užsikrovimas ant savo pečių yra blogių blogis. Kodėl?

Visų pirma todėl, kad iššūkiai mums tam ir yra duodami, kad su jais susitvarkytumėm – kiek tai įmanoma – patys. Savarankiškai ieškodami sprendimų ir juos realizuodami mes įgauname išminties, patirties ir stiprybės. Jeigu mums nuolat kažkas patarinėja, padeda ar net kažką daro už mus iš šalies (nes jiems geriau ir greičiau gaunasi, jie jau turi patirties ir t.t.) – mes niekuomet nieko taip ir neišmoksime. Jei norėdami padėti vikšrui virsti drugeliu mes praplėšime jo kokoną, drugelis neišgyvens. Tik pats praplėšdamas kokoną jis gali sutvirtinti sparnus ir tapti tikru drugeliu. Taigi, nepadėdami kitiems mes suteikiame galimybę jiems PADĖTI PATIEMS SAU.

Kitavertus, išliekant jautriu ir geru žmogumi labai svarbu prisiminti, kad tik mes patys galime pasirūpinti savimi. O toks nuolatinis svetimų problemų ir atsakomybės už juos prisiėmimas gali virsti ne tik emocine, bet ir fizine mūsų našta. Į ją reaguoja mūsų kūnas, atsakydamas viršsvoriu, nugaros,  sprando ar pečių skausmais ir kitokiais negalavimais. Net jei to sąmoningai nejaučiame, kiekvienąkart puldami “gelbėti” ir padėti tiems, kas iš esmės turi galimybę gelbėtis patys, mes vis užsikrauname po plytą, po akmenį. Nieko nuostabaus, kad ilgainiui emociškai jaučiamės taip, tarsi ant pečių visą Žemės rutulį tįstumėm ir palūžtame po tokia našta. Ar tikrai norime taip su savim elgtis?

Tai kodėl mes vis tiek gelbėjam?

Paprastai gelbėtojo sindromas susiformuoja dar vaikystėje, jei vaikui yra užkraunama jo amžiui per didelė našta ir atsakomybė. Gelbėtojai auga neharmoningose šeimose, kuriose vieną iš tėvų, abu tėvus, senelius, seseris ar brolius reikia „gelbėti“ . Toks vaikas paprastai nepatiria jam taip reikalingo saugumo jausmo, kurį suteikia sudėtingus dalykus patys sprendžiantys tėvai, seneliai ar globėjai. Jam trūksta dėmesio ir pagrindinių fizinių bei emocinių poreikių patenkinimo, o jautrumas kitų skausmui vis didėja. Todėl jis puola gelbėti kitų, nors iš esmės tai skleidžia žinią, kad jis pats nori būti išgelbėtas nuo per didelės naštos. Net ir užaugę tokie žmonės yra linkę perdėtai prisiimti atsakomybę, spręsti kitų rūpesčius, dalinti patarimus ir pagalbą net neprašomi, o piktybiškai prašomi dažnai nemoka pasakyti NE.

Visąlaik savęs klausiu – tai kur tada aukso vidurys tarp buvimo viskam abejingu egoistu ir visą pasaulį ant savęs tempiančiu, sergančiu, pavargusiu ir piktu asilu?

Manau, kad labai svarbu savęs paklausti, kokia jūsų motyvacija? Kodėl jūs norite padėti? Ką jūs iš to gaunate? Jei darote tai su išskaičiavimu – tikėdamasis, kad kiti tai pamatys, įvertins, jums bus dėkingi, atsidėkos tuo pačiu ir pan. – tai ne nuoširdi pagalba, o spąstai. Jei tai darote tam, kad palaikytumėte savo „gero žmogaus“ vardą ir atitiktumėt aplinkinių lūkesčius, jei padedate ne dėl to, kad tikrai to norite ir jums tiesiog gera tai daryti  – tai saviapgaulė, kuriai sunaudojate daug rezervų. Ar jums to tikrai reikia?

Tad ieškant aukso vidurio, manau, kad visų pirma, svarbu – ar darome tai sąmoningai ir nuoširdžiai, nesitikėdami jokios aplinkinių reakcijos, padėkos ir pritarimo. Jei padėdami neapsunkiname savęs ir patiriame malonumą – tai pirmyn.

Visų antra – tai sąlyga – prašė mūsų kas nors tos pagalbos ir patarimų ar mes patys metamės padėti ir „būti geri“? Apie neprašytus patarimus daugiau rašiau ankstesniame laiške, taigi nesiplėsiu. Tiesiog prieš prasižiojant patarinėti kitiems, labai verta paklausti savęs, kaip jaučiamės patys, kai mus kas nors užpylinėja patarimais ir daro spaudimą juos įgyvendinti nedelsiant.

Trečia  –  tai sąmoningumas, skirstant situacijas į tas, kuriose mūsų pagalbos tikrai reikia ir tas, kuriose žmogus GALI susitvarkyti PATS. Tai valia susilaikyti nesikišant, nepatarinėjant, pasitikint tuo, kad žmogus yra savarankiškas, o jei toks nėra – leisti jam tą savarankiškumą išsiugdyti. Tai nereiškia visiško atsiribojimo. Kaip tik atvirkščiai. Dažnai geriausia pagalba – tiesiog pabūti šalia, išreikšti savo besąlyginį palaikymą, padrąsinti žmogų, įkvėpti jį ir padėti nuspręsti pačiam, ko jis nori ir kaip jis spręs savo iššūkius.

Ir ketvirta  – tai asmeninių ribų brėžimas. Jei patys skleidžiame žinią, kad visad visiems padėsime, ištirpsta riba tarp to, ką daryti norime ir to, ko nenorime. Žmonės pradeda prašyti pagalbos vis daugiau ir dažniau, nei to norime. Įklimpstame į situacijas, kai aukojame asmeninius interesus, poreikius, energiją ir laiką tam, kad padėtumė kitiems. Ir kiti ima tuo sistemingai naudotis. O kodėl gi ne? Juk mes vis sutinkame, net jei nenorime. Štai kodėl reikia aiškios ribos, kuri skiria tai, kuo jūs galite būti naudingas ir tai, dėl ko į jus neverta kreiptis. Tai įneša aiškumo ir lengvumo į bet kokius santykius.

Padėkime, kai mūsų prašo ir tik tada, kai to tikrai reikia. Neleiskime mumis naudotis. Mokykimės klausytis ir girdėti, o ne patarinėti. Rūpinkimės tuo, kas yra mūsų atsakomybė ir leiskim kitiems pasirūpinti savimi. Žemė kuo puikiausiai sukasi ir be mūsų pagalbos. 🙂

Su meile,

Aurelija

©Visos teisės saugomos SIELOS NAMAI 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę ir/ar grafinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Sielos namai“ kaip tokios informacijos šaltinį - Sielos Namai

Parašyk komentarą