LAIŠKAI SKAITYTOJUI. Prašau – (NE) padėk man

Paskutiniais metais vis labiau mano artimoje aplinkoje aktualizuojasi tinkamo pagalbos prašymo tema. Vis daugiau mano kolegų, draugų, klientų ar mokinių suvokia, kad visiškai nemoka ir netgi negali prašyti pagalbos, net tuomet, kai jiems jos iš tiesų reikia.

Kadangi ši tema, kaip ir visos, kuriomis rašau, man yra labai artima, noriu pasigilinti, kodėl taip yra ir kaip su tuo gyventi.

Ar esate stipri ir savarankiška asmenybė? Ar esate įpratę savo rūpesčius ir iššūkius spręsti patys? Nemėgstate skųstis ir tų, kurie nuolat skundžiasi? Stengiatės į viską žiūrėti pozityviai ir priimate savo iššūkius ne kaip bausmę, o kaip galimybę augti, tobulėti? Kai jums būna sunkūs periodai, vietoj to, kad apie savo problemas pasakotumėt aplinkiniams, mieliau esate linkę įlisti į savo vidinę olą ir tupėti joje tol, kol viską susitvarkote patys?

Tuomet, ko gero, ne kartą esate pamąstę, kad kartais labai užknisa būti stipriam, nes niekas niekada nesusipranta paklausti, ar jums ne sunku, ar ne skauda, ar jūs susitvarkote. Ir tai tiesa. Nuolatinis savo asmeninės naštos tempimas, nenorint ir netgi nemokant ja pasidalinti net su artimiausiais žmonėm, mus tiesiog išsekina.

Tai kodėl mes tiesiog nepaprašom pagalbos, kad būtų lengviau?

Čia ir iškyla pagrindinis iššūkis. Mes to nemokame arba negalime.

Pamenu, kaip gavusi užduotį asmeninio tobulėjimo grupėje paprašyti pagalbos iš kitų narių akimirksniu įkritau į spontaniškų instinktų būseną, kurioje veikia reptilijos smegenys – bėgti, sprukti, išgyventi. Paprastai tokia drąsi ir kalbi, nebijanti iššūkių ir nuo jų nebėganti, šį kartą negalėjau pakelti akių į mane žvelgiančius žmones ir jau mintyse galvojau, kur pasikabinau paltą, kad galėčiau kuo greičiau išsmukti ir bėgti kiek tik kojos neša. TAIP sunku man buvo paprašyti pagalbos.

Kodėl taip yra?

Greičiausiai mes užaugome šeimoje, kurioje iš mūsų buvo labai daug tikimąsi, keliami aukšti reikalavimai, o savarankiškumas buvo privaloma savybė net vaikui. Toks elgesio modelis vystosi ir šeimoje, kurioje galimai patys būdami dar maži jau padėjome auginti jaunesnius brolius ir seses. Gali būti, kad vaikystėje nebuvo patenkinti mūsų būtini poreikiai, todėl mokėmės patenkinti juos patys – taip, kaip mokėjome tuo metu.

Todėl ir suaugus, prašyti pagalbos tiesiog liežuvis neapsiverčia. Juk tai reikštų asmeninį pralaimėjimą. Tai reikštų savo pažeidžiamumo, silpnumo parodymą, kuris atrodo mirtinai pavojingas. Tai reikštų priklausomybę nuo kitų. O mums juk taip patinka iškėlus galvą aukštai nešti savo vėliavą patiems, net jei tos vėliavos kotas sveria daugiau už mus pačius, metaforiškai šnekant.

Kitas iššūkis – MOKĖTI TOS PAGALBOS TINKAMAI PAPRAŠYTI. Tuomet, kai jau tikrai esame labai nusilpę, visgi kartais nusprendžiame kreiptis pagalbos į artimiausius žmones. Tiksliau, mums ATRODO, kad mes jos prašome. Kaip tai atrodo iš šalies? Stiprus žmogus pasakoja apie savo sunkumus, su kuriais susiduria. BET visa jo kūno kalba, balsas ir netgi pasakojimas apie tai, kaip jis su tuo tvarkosi, skleidžia tikrai ne pagalbos prašymo žinutę. Spinduliuodamas stiprybę (nes tie sunkumai jo neužmušė, nes jis vis dar tiki, kad kažkaip su tuo susitvarkys ir t.t.) jis sako – „Taip, man sunku, bet ačiū, aš susitvarkysiu.“ Kitaip tariant „PRAŠAU – (NE) PADĖK MAN.“ Nieko nuostabaus, kad artimieji patys pagalbos nepasiūlo, nes jiems tiesiog neatrodo, kad jos buvo prašoma. Tuo tarpu mes eilinį sykį pasijaučiame nesuprasti ir neišgirsti ( „Bet aš juk atsivėriau, surizikavau, bet nepadėjo, taigi – daugiau nieko neprašysiu“).

Dar vienas iššūkis – PAGALBĄ PRIIMTI. Kartais tenka matyti stiprius, gyvenimo užgrūdintus žmones, kurie, atsidūrę sunkioje padėtyje, visgi ryžtasi ištarti tą baisųjį „padėk man‘. Ir jei jie savo prašymui pasirenka tinkamus žmones, greičiausiai šie ima siūlyti pagalbą – tokioje formoje, kokioje buvo prašomi. Bet čia prasideda: „ne, tas man netinka, ne, šito aš nenoriu, ne  – tai aš jau išbandžiau ir nepadėjo“. Kitaip tariant, vos tik gavę prašytą pagalbą, mes skubame ją atmesti. Nes patys geriau žinome, ko mums reikia, o labiausia norėtumėm susitvarkyti patys, kad niekam už nieką nereikėtų būti „skolingais“.

O kas nutinka, jei išdrįstame parodyti savo silpnumą, pažeidžiamumą? Jei išdrįstame prašyti ir priimti?

Tuomet paprastai ateina nuostaba ir palengvėjimas, supratus, kad tai ne taip ir sudėtinga. Maža to – taip gera jaustis ne vienam savo iššūkių kely. Gauti palaikymą, paramą, besąlyginį priėmimą yra toks nuostabus jausmas…

Bet kol kitų akyse esame vien tik stiprūs ir savarankiški, jie nemato mūsų šešėlio, mūsų pažeidžiamumo, todėl net teoriškai negali mūsų priimti besąlygiškai.  Tad leiskime sau būti visokiais. Priimkime savo silpnumą. Leiskime bent savo patiems patikimiausiems pamatyti mus autentiškus. Leiskime jiems mums nors kartais padėti, mus palaikyti. Tam ir gyvename visuomenėje, tarp ŽMONIŲ.

Su meile,

Aurelija

Sielos namai
———————————————————————————————–

Jei jums patiko šis įrašas, tikėtina, kad patiks ir nauji Sielos namų irašai. Užsisakykite naujausių blogo įrašų prenumeratą, įrašę savo elektroninio pašto adresą ir vardą registracijos formoje. Nuo šiol naujausius straipsnius gausite tiesiog el-paštu. Taip nepraleisite jokių svarbių naujienų!

Sielos namų naujienlaiškis

————————————————————————————————–

O taip pat – jei jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite juo su draugais, naudodamiesi Facebook like mygtukais bei išreikškite savo nuomonę svetainės komentaruose apačioje. Galbūt jūsų atradimas kažkam iš jūsų draugų bus labai naudingas. 🙂

©Visos teisės saugomos SIELOS NAMAI 2018. Šioje svetainėje esančią tekstinę ir/ar grafinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Sielos namai“ kaip tokios informacijos šaltinį - Sielos Namai

Parašyk komentarą

2 komentarai »

  1. Šis dalykas man pažįstamas. Iš tiesų kiti laiko mane stipria, bet pati jaučiuosi tokia silpna ir pasimetusia, kad skubiai lendu į savo olą, o ne prašausi pagalbos.Tai iš tikrųjų kaip yda šitaip užsisklęsti…Jūsų parašyta labai šauniai ir suprantamai. Ačiū.