LAIŠKAI SKAITYTOJUI. Meilę reikia užsitarnauti?

Girdėta frazė? Mano vaikystėje ji skambėjo dažnai. Galbūt jūs, kaip ir aš, užaugote manydami, kad meilė yra toks dalykas, kurį reikia pelnyti, užsitarnauti. Tai toks prizas, kuris taip paprastai nėra prieinamas. Todėl bet kokiuose santykiuose – su draugais, su antrom pusėm, šeimos nariais ir net kolegomis jūs, patys to nefiksuodami, dedate titaniškas pastangas patikti, palikti gerą įspūdį, kitaip tariant „pelnyti meilę“.

Kas gi čia blogo, paklausite? Ogi tas, kad meilė yra kiekvieno mūsų prigimtinė teisė. Kiekviena gyva būtybė turi teisę būti gerbiama, mylima ir pripažinta tiesiog dėl to, kad ji yra. Jei patys savęs nepriimam ir nemylim tiesiog už tai, kad mes esame mes, jei manome esantys verti meilės tik dėl savo talentų, pastangų, turimų savybių, jokiuose santykiuose negalime atsipalaiduoti.

Tuomet kasdien sunaudojame galybę energijos vien tam, kad pelnytumėm taip trokštamą dėmesį, neleidžiam sau būti autentiškais, silpnais, klystančiais. Slepiam savo svarbią pažeidžiamą dalį, atsisakome jos, o tuo pačiu tikrojo savęs.

O dar blogiau – nuolat šitaip besistengdami rizikuojame santykiuose užimti per daug vietos ir uždominuoti kitą žmogų. Viskas logiška – jei nesu vertas meilės tiesiog dėl to, kad esu, tada turiu nertis iš kailio, kad mane mylėtų. Imu daryti tai, ko nori kitas, net jei to nenoriu aš. Beprotiškai lepinu, prisitaikau, pamindamas savo asmenines ribas ir poreikius. Į tai atliepdamas su laiku kitas žmogus tiesiog nustoja stengtis ir nebemato reikalo atsakyti tuo pačiu. O kam? Juk viską už abu padarote jūs. Taip užslopinama kito žmogaus iniciatyva ir energija. Santykiuose nebelieka lygios partnerystės.

Ne kartą esu iniciavusi tokį žaidimą: pasakyk sąrašą dalykų, už ką mane myli/tau patinku. Ir šį žaidimą norėdavosi kartoti periodiškai, tarsi jau girdėti dalykai turėtų galiojimo laiką ir negirdint jų dažnai šie nebetenka savo galios. Kam man to reikėjo? Nes faktas, kad mane myli ŠIAIP, tiesiog kad myli, man buvo nesuvokiamas. Liūdna, bet tai tiesa.

Todėl nuolat sau primenu, kad esu verta meilės paprasčiausiai todėl, kad… ESU. Ne dėl to, kad esu šauni, linksma, miela, graži, protinga, rūpestinga, talentinga ar dar kokia nors –inga. Pirmiausia esu verta SAVO PAČIOS pripažinimo ir meilės. Myliu save, nes tai esu aš ir kito AŠ tiesiog nėra ir nebus.

Tokios pat meilės esu verta ir visuose kituose santykiuose.

Ar tai reiškia, kad reikia nustot tobulėti? Kad santykių nereikia kurti, saugoti, tausoti? Žinoma, kad nereiškia. Bet kai atsipalaiduoji ir leidi sau santykiuose tiesiog būti, kai priimi meilę ne už kažką, o TIESIOG, kai tokia pat besąlygine meile apdovanoji kitą žmogų, turi šansą sukurti ne tik harmoningą, lygiavertę, bet ir ilgalaikę partnerystę.

Tai tokios partnerystės visiems mums ir linkiu. 🙂

Su meile,

Aurelija

Sielos namai

 

©Visos teisės saugomos SIELOS NAMAI 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę ir/ar grafinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Sielos namai“ kaip tokios informacijos šaltinį - Sielos Namai

Parašyk komentarą