Odė pykčiui

Labai daug kalbama apie tai, kaip negražu pykti ir koks blogas tai jausmas. Bet ar tai visada tiesa?

Žinau, kad visos mūsų emocijos turi savo funkciją. Todėl kaskart slopindama sukilusi pyktį, primenu sau, kad ką tik buvo pažeistos mano ribos, todėl sukilo pyktis. Tam ši emocija mums ir duota. Ir vietoje to, kad milijoninį kartą mandagiai nuryčiau jo sukeltą gumulą, mokausi:

  • pajusti, kas nutiko,
  • ką iš tiesų jaučiu,
  • ko noriu
  • ir kaip galėčiau konstruktyviai tai išreikšti, apgindama savo ribas.

Atrodytų schema paprasta, bet, deja, ne kiekvienam tai pavyksta natūraliai. Visuomet pavydėjau drąsos ir savęs pajautimo žmonėms, kurie ryžtingai iškomunikuoja savo poreikius, net jei jie yra labai nepatogūs aplinkiniams. Jie jaučia, kad jų jausmai ir poreikiai yra svarbūs ir turi teisę būti realizuoti lygiai tiek pat, kiek ir kitų žmonių poreikiai.

Daugelis iš mūsų vaikystėje buvome auginami kaip labai geri, mandagūs, patogūs, išauklėti, tobulumo siekiantys vaikai. Tik tokius mus mylėjo ir priėmė. Tik tokie mes galėjome sulaukti tėvų pripažinimo. Todėl visokius aplinkiniams nepatogius jausmus ir poreikius mums teko užslopinti. Taip su laiku mes nustojome jausti ar juolab išreikšti autentišką pyktį, pavydą, sielvartą, baimę. Galbūt netgi nusprendėme, kad šių jausmų mes tiesiog nejaučiame ir netgi tuo didžiuojamės. Daug kartų teko girdėti su džiaugsmu tariamą frazę „Aš esu visiškai nekonfliktiškas žmogus. Aš niekada nepykstu. Aš nežinau, kas yra pavydas. ir pan“.  Iš tiesų tai tik reiškia, kad nuo savo tikrojo autentiško AŠ esame nutolę per šviesmečius. Tad nenuostabu, kad nejaučiam nei savo tikrų poreikių, nei aiškių rbų.

Bet vėjo į dėžutę ilgam neužrakinsi. Tiksliau tai padaryti galima, bet kaip gi mes pavargstame nuolat laikyti besikilnojantį jos dangtį. kiek jėgų tam iššvaistome…

Visi šie jausmai mumyse gyvi. Užslopinti, užspausti, nemaitinti ir pamiršti kaip seni žaislai, kurių vardus pamiršom. Bet jei dirbdami su savimi, išdrįsę būti iki galo sau atviri, mes juos prisimenam, nuvalom dulkes ir prikeliam naujam gyvenimui, mūsų jausmai vėl ima mums tarnauti. O kartu su nepatogiais jausmais atgauname ir iki šiol tik dalinai jaustą džiaugsmą, laimę, pilnatvę. Tik leidę sau vėl JAUSTI TAI, KĄ JAUČIAME, mes galime susigrąžinti tikrąjį save. Baisu? Labai. Bet ar verta? Dar labiau. 🙂

Būtent apie tai yra mano naujausias eilėraštis.

 

ODĖ PYKČIUI

Jaukinuosi žvėrį – urzgiantį, laukinį.

Šitiek metų sėdi tu, akmenim užspaustas.

Žvilgnis – tarsi mano – savas, gintarinis.

Lyg sapne girdėtas vienišumo kauksmas.

 

Pamenu vaikystėj mes upely žaidėm.

Juokėmės ir dūkom. Buvai mano vilkas.

Tavo gauruos jojau, vos tik įsigeidus,

Kol abiems mums marškinius tramdomus užvilko.

 

Be tavęs užaugau, gyniaus kaip mokėjau.

Patogi, išauklėta, mandagi veidmainė.

Pamenu kas kartą širdį taip skaudėjo,

Kad save išduodu. Kur tada buvai tu?

 

Ar gali sugrįžti? Tau namus surasiu.

Prižadu – mylėsiu – juodą, baltą, pilką…

Jei kas puls, apginki – iltis šiepki drąsiai.

Aš – tavo mergaitė, o tu – mano vilkas.

 

2019.04.26

©Visos teisės saugomos SIELOS NAMAI 2019. Šioje svetainėje esančią tekstinę ir/ar grafinę informaciją draudžiama kopijuoti ir/ar bet kokiu būdu platinti be svetainės administracijos išankstinio sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant šioje svetainėje esančią informaciją, būtina nurodyti internetinę svetainę „Sielos namai“ kaip tokios informacijos šaltinį - Sielos Namai

Parašyk komentarą