Kaip manote, kokie yra patys svarbiausi santykiai gyvenime?
Su tėvais? Su antra puse? Su vaikais? Su draugais ar kolegomis?
Taip, teisingai. Patys svarbiausi santykiai kiekvieno iš mūsų gyvenime yra santykiai su PAČIU SAVIMI.
Primenu sau kas dieną, kad esu vienintelis žmogus, kuris mane lydės visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Mums užaugus tėvai nustoja būti gyvybiškai svarbūs, gyvenimo partneriai ir draugai gali keistis, o suaugę vaikai išplasnoja savarankiškam gyvenimui. Ir tik tu pats visuomet lieki su savimi.
O žinote, kokio žmogaus pripažinimo slapta trokštame visą gyvenimą? Taip, savo paties pripažinimo. Kalbu ne apie nepelnytą savęs girimą, nes jis tik rodo savivertės stoką. Kalbu apie tikrą, paprastą, besąlyginį pripažinimą, kuris reiškia, kad „AŠ TAVE MATAU, AŠ TAVE JAUČIU, SUPRANTU IR PALAIKAU, KAD IR KĄ BEDARYTUM. ESI VERTAS MEILĖS TOKS, KOKS ESI JAU ŠIANDIEN.“
Savo paties pripažinimą, kaip ir atlaidumą savo klaidoms, savęs palaikymą bet kokiomis sąlygomis – ypač tada, kai esame pasimetę, išsigandę, silpni, pažeidžiami ir klystame – pelnyti sunkiausia. Kiti žmonės mums daug atlaidesni, daug mažiau kritiški. Jie daug greičiau pamiršta mūsų padarytas klaidas, kurių galbūt kartais iš viso net ir nepastebi, o mes tuo tarpu save už jas galime ėsti visą gyvenimą.
Vis primenu sau, kad aš pati esu tas žmogus, kuris turi būti sau viskuo. Geriausia drauge, gynėja, didžiausia gerbėja, gyvenimo meile, palaikytoja, klausytoja, patarėja ir įkvėpėja. Turiu išmokti užpildyti save SAVIMI.
Būti sau pačia įdomiausia kompanione, su kuria visada įdomu ir linksma. Tam, kad kitų žmonių kompanija būtų tik malonus priedas, o ne gyvybiška būtinybė. Savo paties sponsore, besirūpinančia mano finansine gerove. Tam, kad kitų pinigai netaptų virvute, už kurios tampoma aš turėsiu daryti tai, ko nenoriu. Savo paties gynėja, kuri mane gina ir saugo nuo tų, kas mane skaudina, išnaudoja, manimi manipuliuoja, piktžodžiauja. Visų pirma – nuo savo pačios aršaus vidinio kritiko strėlių. Prieš pražystant kaštonams turiu būti įsimylėjusi ne kažką kitą, o savo pačios moteriškumą, žaismingumą, seksualumą, spalvingumą ir visą vidinių spalvų paletę. Tik tada galėsiu į savo gyvenimą pritraukt žmones, kurie matys ir mylės mano tikrumą, o ne ateis naudotis.
O jei jau esu sau viskuo, vadinasi turiu išmokti pilnai savim pasirūpinti. Ne kartais, ne po to, kai pasirūpinsiu visais kitais, ne tada, kai iš nuovargio jau šliaušiu, o juodas liūdesys nebeleis pakilti iš lovos.
Kasdien. Turiu svarbiausiu žmogumi mano pasaulyje pasirūpinti kas dieną.
Ir ką man tai reiškia? Ar užtenka tiesiog, kad laiku pavalgysiu būtent tai, ko iš tiesų mano kūnas nori? Kad laiku nueisiu miegoti, užsiimsiu reguliaria fizine veikla ir pakankamai ilsėsiuosi? Kad lepinsiu save mažais ir dideliais malonumais?
Ar to užtenka? O gal yra dar kažkas, ko man reikėtų norint PADĖTI SAU?
Tam, kad žinočiau, ko iš tiesų noriu, turiu labai gerai jausti, kokie nuolat yra mano poreikiai ir laiku jais pasirūpinti.
Todėl bent kelis kartus per dieną trumpam sustoju ir savęs klausiu trijų klausimų:
- Kaip tu dabar jautiesi?
- Ko tu dabar nori?
- Kuo aš tau galiu padėti?
Neskubinu savęs su atsakymu. Leidžiu sau pajausti visą savo kūną. Visas jame tuo metu esančias emocijas, jų neslopindama. Ir tada paprastai išgirstu….
O tuomet einu daryti tai, ko prašo mano vidinis aš. Dažniausia atsiliepia mano vidinė mergaitė, nes tuos klausimus ji girdi iš savo vidinės globėjos. Kartais ji prašo tiesiog pailsėti, nors trumpam už nieką nebūti atsakinga, nori žaisti, kurti, piešti, judėti, masažo, TOS suknelės, leistis į nuotykį, pauostyti kvepiančias alyvas, ledų, pasakos ar animacinio filmuko – to iš senosios animacijos, kuriame telpa tiek daug atsiminimų. O kartais jai labai pikta, liūdna, baisu ir ji nori apkabinimo, nuraminimo, patikinimo, kad viskas bus gerai, kad ji susitvarkys. Ir aš ją raminu, o taip pat apkabinu ir pasupuoju. Bandėte kada nors save apkabinti ir pasūpuoti? Ne? Pabandykite. Labai smagus dalykas. Ir visai nesvarbu, nei kiek jums metų, nei kaip visa tai atrodo iš šono. 🙂
Taip aš mokausi būti sau mama – rūpestinga, atlaidi, mylinti ir švelni. Mama, kuri visada šalia. Mama, kuri visų pirma pasirūpins ja, o jau po to visais kitais. Mama, kurios mano vidinei mergaitei reikės visą mano gyvenimą. Mama, kuri yra saugi vieta mano pačios viduje. Kuri keliauja kartu su manimi iki mano kelionės pabaigos.
Ir tada kitų žmonių pripažinimas man nustoja būti toks gyvybiškai būtinas. Taip, jis malonus, jį gerą jausti, bet nejaučiu poreikio dėl jo save išduoti, persistengti ar išsibarstyti. Juk mane palaiko pats svarbiausias žmogus mano gyvenime – AŠ PATI.
Su meile,
Aurelija Sielos namai