Gyvenimas pagal vidinę tiesą arba “kas tau pasidarė?”

Ir ką gi mes darytume be visų savo aplinkinių patarėjų? Net nežinodami visų aplinkybių, jie visada geriau už mus pačius žino, ką mums gyvenime reikia daryti, ko daryti mums nereikia, negalima, nu nu nu.

Ir, žinoma, viso to jie mums nepamiršta iškomunikuoti. Neprašyti, neklausiami, tiesiogiai ar net per aplinkinius žmones – pačiom įvairiausiom formom. O tada dar jaučiasi įpareigoti pasiteirauti, pakontroliuoti, kaip vykdomi jų paliepimai, pagąsdinimai, pamanipuliavimai, uoj, atsiprašau – patarimai. Nes visa tai jie daro „mūsų naudai“, kuo geriausiais ketinimais, teisingai? 🙂

Kelias į vidinę laisvę, ypač po kelių dešimtmečių, praleistų po paminklo sunkumo kaltės/baimės jausmu, kuriuo grindžiame savo sprendimus, tikėtina  – bus vingiuotas. Tai normalu. Todėl dažnai kyla klausimas, o kas gi būna visgi išdrįsus visą savo patarėjų komitetą atleisti ir pradėti gyventi pagal savo tiesą?

Būna visaip. Viskas priklauso nuo to, kiek smarkiai ir ilgai kitiems buvote patogiu prisitaikėliu.

Jei situacija nebuvo visai kritinė, gali būti, kad leidus sau pilnai būti savimi, kontaktų ratas tiesiog sveikai ir savaime apsivalys nuo toksiškų ryšių. Lyg medžiui numetus paskutinius nudžiūvusius lapus. Ir kartu su tuo ateis nuostabaus palengvėjimo ir švaros jausmas. Kontaktų ratas sumažės, bet ar tai blogai? Ar mums tikrai labai reikia įsikabinti į žmones, kurie nori su mumis būti tik tada, kai esame jiems patogūs ir kai gyvename pagal jų supratimą, jų lūkesčius, jų normas? Kai savo vadinamąją meilę jie mums duoda ne besąlygiškai, bet kaip paskolą, kurią su laiku turėsime grąžinti su procentais, darydami būtent taip, kaip nori jie. Manau, kad tokios „meilės“ mums nereikia.

Visgi, jei buvote itin save pametę ir išbarstę dėl poreikio pelnyti meilę būnant patogiais, pradėjus gyventi pagal savo LAISVĖS BŪTI SAVIMI programą, gali kilti ir maištas bei riaušės makaronų fabrike. Tuomet tiesiai ir už akių gali būti svaidomasi pačiais bjauriausias apibūdinimais – BESĄLYGINIS EGOIZMAS, AUKŠČIAUSIO LYGIO SUSIREIKŠMINIMAS, PUIKYBĖ, kokia ji bjauri, nedėkinga, savanaudė ir t.t. Na, nieko nuostabaus. Juk jūs ne vieną dešimtmetį leidotės tampomi už virvučių, norėjote bet kokia kaina patikti, įtikti, būti geru žmogumi, ant kupros nešėte šimtus jums primestų kalčių, emocinių skolų ir pareigų. Juk jūs nuolat save išduodavot, pastumdami save į šoną, susimažindami, „nusisvarbindami“, kad tik kitiems patogu būtų. O čia staiga ėmėte ir taip bjauriai pagedote. Ir tas jūsų kaltės virvučių tampymo mechanizmas, gyvatė, nebeveikia. Reikia suprasti ir aplinkinius. Jiems pikta. Tai tegu eina ir paburnoja, papyksta. Nesveika tą pyktį savyje laikyti. Tik tegu jie tą daro toliau nuo mūsų, nes tie bjaurūs žodžiai yra ne apie mus.

Pamenat tą vaikystės posakį „ KAS ANT KITO SAKĖ, ANT SAVĘS PASISAKĖ“? Tai yra absoliuti tiesa, kuri kalba vaiko lūpomis.

Tik savyje turintys grožio, mato grožį kituose. Tik prikaupę pykčio, pagiežos, kaltės ir baimės – visa tai projektuos į jus ir išlies tai žodžiais apie jūsų „netinkamumą“. Nereikia ant jų pykti. Jie patys sau neleidžia būti savimi ir gyvena asmeniniame kalėjime. Jie nežino, kas yra besąlyginis savęs priėmimas. Tai kaip gi jie besąlygiškai priims jus ir jūsų laisvę būti savimi?

Bet ir būti jų emocine šiukšlių dėže, nuolankiai surenkančia visas jų nuoskaudas – neverta. Palaiminkite juos. Tekeliauja sau. Su Dievu. Savo keliu ir į savo sprendimų pasekmes, su kuriomis jiems tenka gyventi.

O jūs tuo tarpu galite grįžti į savo kelią, kuriame gyvenate pagal savo širdies dėsnius. Darote tai, ko norite. Nedarote, ko nenorite. Nesiaiškinate, nesiteisinate ir nuolankiai nesikankinate jums toksiškuose santykiuose. Nes taip patys pasirinkote.

Taip su laiku į širdį ateina vis didesnis lengvumas, laimė ir laisvė būti savimi – SAU IR  KITIEMS, leidžiant būti taip. kaip būnasi.

Parašyk komentarą