Jau daug metų kalbu, rašau, skaitau, diskutuoju ir dirbu meilės sau bei laisvės būti savimi temomis. Ne kartą apie tai rašiau ir „Sielos namų“ straipsniuose. Vieną jų galite rasti čia.
Ir nors šia kryptimi jau yra nueitas ilgas kelias, žinoti – dar nereiškia tai nuolat daryti. 🙂 Esu žmogus, todėl aš vis klumpu, keliuosi, einu toliau, mokausi, augu, įsisąmoninu savo elgesio modelius vis labiau, prašau ir priimu pagalbą, didinu savo pastabumą, atlaidumą, drąsą ir sąmoningumą, į kasdienį santykį su savimi integruoju naujus veiksmus ir po truputį džiaugiuosi rezultatais.
Visgi šiame ilgalaikiame procese, einant į vidinį balansą, laisvę ir meilę sau, seni elgesio modeliai, senos neuronų jungtys, kurias mums automatu jungia mūsų protas, yra labai gajūs. Todėl gali kilti ne tik daug išbandymų, patikrinimų, abejonių, bet ir daug klausimų. “Ką tai reiškia, kad aš “besąlygiškai priimu save”? O ką konkrečiai kasdien daro žmogus, kuris save myli? Ką reiškia laisvė būti savimi? Ar ji neskaudina kitų? Ar mylėdamas save ir leisdamas sau būti savimi neliksiu visų atstumtas ir vienas?”
Todėl, kad būtų aiškiau, su kuo tai valgoma arba kad galima būtų pasitikrinti, kaip toli šioje kelionėje jau yra nueita, man patinka pasirašyti tokius “manifestus”. Tarsi kasdienius žingsnius, kurie turėtų būti save mylinčio, vidumi ir išore laisvo žmogaus gyvenime. Juos rašau sau ir savo klientams.
Šįkart pajaučiau kvietimą pasidalinti juo ir su jumis, mieli “Sielos namų” skaitytojai, tad ir dalinuosi.
KĄ MAN REIŠKIA BESĄLYGINĖ MEILĖ SAU IR LAISVĖ BŪTI SAVIMI
- Leisti sau būti, kaip būnasi – ne tik miela, gera, malonia, išmintinga, atjaučiančia ir laiminga, bet ir pikta, pavargusia, liūdna, irzlia, kvaila, pavydžia, nusivylusia ir t.t. Priimti visas savo emocijas, savybes ir būsenas, jų nevertinant ir leidžiant viskam būti. Suvokti save kaip viso to tobulą visumą.
- Priimti ir mylėti save tokią, kokia esu einamuoju momentu. Ne tada, kai būsiu “tokia ir tokia”, pasieksiu “tą ir tą”, o dabar – kad ir kaip toli būčiau nuo įsivaizduojamo savo tikslo. Suvokt save bet kurią akimirką esant tobula Dievo apraiška – unikalia, sakralia, žmogiška, klystančia ir būtent tokia, kokios reikia Visatai. Nes tik būdama savimi galiu pasauliui duoti daugiausia ir geriausia, ką turiu.
- Leisti sau susilėtinti, nesuspėti, kažko nemokėti, nežinoti, pamiršti, pasimesti, nepadaryti, apsigalvoti, nuvilti, susimauti ir t.t.
- Būti sau švelnia ir rūpintis savimi – ne tada, kai jau ištinka emocinė koma ir galiu tik šliaužti, bet padarant tai kasdiene rutina. Klausti savęs – “Ko man šiandien reikia, kad jausčiausi gerai? Kaip šiandien galiu savimi pasirūpinti? Ką šiandien malonaus ar džiuginančio galiu sau padaryti?”
- Skirti pakankamai laiko ne tik savo kasdienei rutinai, bet ir savo poilsiui, laisvalaikiui, pomėgiams ir dvasiniam tobulėjimui. Suvokti, kad iš tuščio ąsočio neįpilsi ir kad mano poreikiai yra ne kiek ne mažiau svarbūs nei kitų. Leisti sau ilsėtis dar prieš pervargstant, o ne tik tą poilsį užsitarnavus sunkiu darbu.
- Būti sau atlaidžia. Leisti sau klysti ir susimaut. Ir vis tiek save palaikyti, padrąsinti ir mylėti – galbūt tuomet net dar labiau, nes tais momentais man savo pačios palaikymo, o ne ujimo ir barimo, reikia labiausiai.
- Leisti sau daryti tai, ką noriu ir nedaryt, ko nenoriu – nepaisant to, ką apie tai mano kiti, prieš nieką NESITEISINANT.
- Viską daryti tik iš meilės ir tikros atjautos su nuoširdžiu noru tai duoti – jokiu būdu ne iš pritempto pareigos ar kaltės jausmo, nes jie nesuteikia tikro džiaugsmo nei man, nei kitiems.
- Leisti sau būti kitokiai nei visi ir nebandyti prisitaikyti prie aplinkinių. Didžiuotis ir džiaugtis savo unikalumu.
- Nesistengti patikti, atitikti kažkokias nustatytas normas ar padaryti gerą įspūdį, nebijant atstūmimo, kaip galimos pasekmės. Visada bus žmonių, kuriems galiu nepatikti, kad ir ką daryčiau. Ir aš ramiai galiu su tuo gyventi.
- Nepersistengti santykiuose, atimant galimybę pasireikšti kitam. Meilės nereikia užsitarnauti, nes ji arba duodama laisva valia, kaip dovana, arba tai – ne meilė, o skola, kurią reikės grąžinti.
- Daryti tik tiek, kiek galiu. Neforsuoti ir savęs nespausti. Nebūti sau kritiška, perfekcionistiška ir perdėm reiklia.
- Sakyti NE taip pat drąsiai ir tvirtai, kaip ir TAIP. Mokėti laiku užsibrėžti griežtas asmenines ribas. Duoti sąžiningą ir savalaikį atgalinį ryšį apie kitų veiksmus mano atžvilgiu. Nebijoti įskaudinti, nuliūdinti ar nuvilti kitus, pasakant jiems nepatogią tiesą.
- Niekada nelyginti savęs su kitais, nes gerai paieškojus visada bus geresnių ir šito žaidimo iš tiesų laimėti neįmanoma. Mes visi unikalūs, skirtingi ir turime skirtingą patirtį. Ir tai nuostabu.
- Sakyti sau švelnius, meilius, palaikančius žodžius, save apkabinti, švelniai liesti bei visaip lepinti.
- Leisti sau nebūti nei patogia, nei mandagia, nei patikima, nei tobulai atitinkančia aplinkinių lūkesčius, nei besilaikančia nustatytų taisyklių, nei nuolankiai nutylinčia savo nepatogią tiesą.
- Skirti laiko nesibaigiančiam savęs ir savo giluminio pasaulio pažinimui, neturint iliuzijos, kad “aš jau apie save viską žinau ir puikiai save pažįstu”.
- Susitelkti ne į kitų būsenas ir jų lūkesčius, bet į savuosius norus, jausmus ir poreikius. Drąsiai, aiškiai ir savalaikiai juos išreikšti, kad ir kiti turėtų galimybę juos atliepti, jei nori. Bet, visų pirma – juos atliepti sau pačiai.
- Mokėti tinkamai prašyti pagalbos ir ją priimti, neužsikraunant visos atsakomybės vien tik sau. Pripažinti, kad nesu visagalė ir yra dalykai, kurių nemoku/negaliu ir su tuo yra viskas gerai.
- Bendrauti tik su tais žmonėmis, su kuriais man gera. Nebendrauti su tais, su kuo jaučiuosi blogai – nei iš pareigos, nei iš mandagumo ar gailesčio. Nekritikuoti jų, neteisti, bet ir neteisinti bei nekentėti jų nemalonaus elgesio. Priimti juos tokius, kokie yra, leisti jiems tokiems būti, sau suteikiant teisę su jais nebendrauti ir taip pasirūpinti savo emocine ir fizine gerove.
- Ginti save ir saugoti – tiek nuo savo vidinio kritiko, teisėjo bei perfekcionisto, tiek nuo aplinkinių, norinčių man juos atspindėti.
- Apsupti save mylinčiais, besąlygiškai mane priimančiais žmonėmis, su kuriais patiriu emocinį artumą ir sielų bendrystę – kad ir kiek jų mano gyvenime būtų. Mokytis matyti save jų akimis.
- Nuolat iš meilės sau investuoti į visapusišką savo augimą ir tobulėjimą – fizinį, mentalinį, psihologinį ir dvasinį. Pasidžiaugt pasiektais rezultatais ir vėl judėt į priekį.
Šį sąrašą dar galima būtų tęsti ir tęsti, bet jau įgyvendinus bent dalį punktų, santykis su savimi pasikeičia iš esmės.
Nuostabiausia, kad pradėjus iš tiesų mylėti save ir leidus sau būti kaip būnasi, aplinkinis pasaulis ima tai atspindėti. Mums tampa daug lengviau priimti kitų savitumą ir unikalumą, susimažinti lūkesčius, daugumą savo poreikių atliepiant patiems. Taip pat sumažėja persistengimas bei noras meilę užsitarnauti. O tai į santykius įneša daugiau laisvės ir besąlyginio priėmimo. Todėl ir kiti mus priima tokius, kokie esam ir atspindi mums mūsų meilę.
O ką jums reiškia besąlyginė meilė sau ir laisvė būti savimi? Galbūt sąraše pasigedote kokio nors labai svarbaus punkto, kuris jums padeda išlaikyti vidinę darną? Jei taip – drąsiai pasidalinkite tuo komentaruose.
Su meile,
Aurelija Sielos namai
Norite pirmi sužinot apie naujas meditacijas, įrašus ir kitas naujienas?
užsisakykite naujienlaiškį