Sveiki. Šį straipsnį skiriu visoms moterims, o visų pirma – savo drąsioms mokinėms, kurios eina į savo sakralų, prigimtinį moteriškumą, į meilę sau, į pokyčius mano vedamuose kursuose ir mokymuose.
Jos tai daro, nepaisant įprastinio vidinio priešinimosi, kai viena mūsų dalis pokyčio nori, o kita – daro viską, kad tik jo nebūtų. Nepaisant prigimtinio mūsų EGO mechanizmo, kuris to, kas malonu nori kuo daugiau, o kas nemalonu – fu fu, patraukit nuo manęs kuo tolau. Permainos, kaip ir skausmas, priskiriamas prie tokių “fu fu fu|. 🙂
Todėl bet kokių pokyčių, galimai sukelsiančių dar daugiau nepatogumų ir skausmo, jis vengia, kaip išmanydamas. Ir į bet kokią mūsų pastangą kažką keisti (nesvarbu – į gerą, ar į blogą pusę, nes to jis neanalizuoja ir nevertina), jis atsako tradiciniu: ”Nu bet man, žinok, visai gerai ant to skruzdėlyno sėdėjosi tiek metų. Prie skausmo gėlimo į sėdimąją jau pripratau. Žinau, kaip tai ištverti, kad ir dantis sukandus. O jei nuo skruzdėlyno atsikėlus mane vilkas suės? Ai, ne geriau liksiu sėdėt ten, kur buvau.”
Prasiskverbti pro tokį autosabotažą sunku. Visgi jos tai daro nepaisant kūno reakcijų, kurios įsijungia, kai pagaliau leidžiam sau megzti gilesnį ryšį su kūnu. Kai leidžiam jam jausti, vietoj to, kad ignoruotume jo signalus, nes jausmai tai pažeidžiamumas, nes visuomenėje taip nepriimta (“negražu gi jausmus rodyti”), nes to iš mūsų tikisi ( “Neliūdėk, nepyk, nesitikėk, nebijok, žodžiu, geriausia iš viso nejausk, nes mums taip bus patogiau”).
Jos tai daro nepaisant užplūstančių stiprių jausmų, kurie lyg fermentai metų metais rauginti vidiniuose stiklainėliuose, pagaliau pajutę išėjimo galimybę, ima veržtis lyg iš gausybės rago. Ir plūsta lauk pykčio priepuoliais, kosminio liūdesio vandenynais, ašarų jūromis, išeina su kūno virpuliais, skausmais ir dar neaišku kuo, ko net nemokame įvardinti. Tuomet atrodo, kad žiūriu į atitirpinėjančius ledynus, kurie ima virsti srauniomis upėmis ir staiga moterys, kurios nežinojo, ką jaučia ir ko iš tiesų nori, ne tik ima įsisąmoninti jausmus, bet ir gali juos kokybiškai įžodinti – sau ir kitiems, kas tampa vertingu savitarpio supratimo ir sąveikavimo įrankiu.
Visas jas tokiais vulkano išsiveržimo ar ledynų atitirpimo momentais aš sveikinu. Su tuo, kad jos gyvos. Kad vėl jaučia tai, ką jaučia. Leidžia sau jausti, priima tuos savo jausmus ir viską, kas su tuo ateina. Net jei tai beprotiškai gąsdina ir kelia norą bėgti ir slėptis. Bet kur nuo savęs pabėgsi?..
Tuomet jas kviečiu eiti į save lėtai, su atjauta sau, su švelnumu, su meile sau, savo tempu. Be spaudimo, be lyginimosi į kitas, nes kitos – tai ne jos ir vienintelis teisingas kelias kiekvienai – jos individualus pasirinkimas.
Tuomet vis primenu joms apie tai, kad didžiausia moteriškumo dovana – tai jausti ir tekėti. Tekėti vaga, kuri tau jau paruošta. Kurios pačiai nereikėjo su kastuvais išsikasinėti. Juk neatsitiktinai mūsų tradicijose vyrai “veda”, o moterys – “išteka” (apie sakralųjį moteriškumą ir vyriškumą daugiau pasidalinsiu būsimuose “Sielos namų” straipsniuose).
Kodėl šiandien apie tai rašau?
Šį savaitgalį jau trečiai mano kursų “Spalvingi pasimatymai su savim” grupei pristačiau savo autorinę metodiką (žr. nuotrauką). Ją vadinu šerkšno fraktalais arba šerkšno žemėlapiais. Metodikos esmė – išgauti savaiminį šerkšno atspaudą, o tuomet tiesiog vedžioti kelius, vageles, kurios jau yra paruoštos gamtos ir užpildyti jas tuo, kuo norisi. Kartu su stipria Vedimo jausmą stiprinančia mano paruošta meditacija, ši metodika mokinėms leidžia pajusti ėjimą, tekėjimą, nežinant taisyklių, nesuvokiant (žinojimas ir taisyklės – tai proto kategorijos), piešti tiesiog pasitikint kūrybiniu procesu, tiesiog iš pajautimo, iš to, kaip norisi, kaip gražu.
Iš kelių dešimčių tai išbandžiųsių, vienoms tai gaunasi ir kelia lengvumo, džiaugsmo pojūtį. Jos atsipalaiduoja ir džiūgauja, nes pagaliau galima nieko nekontroliuoti, o rezultatas visuomet nustebina. Kitas tai gąsdina, nes įprotis veikti, protauti, daryti pagal instrukcijas ir kontroliuoti procesą, atsakingai siekiant iš anksto lūkesčiais suformuoto rezultato, yra pernelyg įsisenėjęs. Ir paleisti tas vadeles gali būti ne taip lengva.
Visgi, mes dirbam toliau. Taikom daugiau metodikų ir tuomet, drąsiai ir su meile, pasirinkus eiti į pokytį, jos perlipa EGO pasipriešinimą ir OP! – įvyksta stebuklas. Vienos staiga pradeda mėgautis veikla be plano, spontaniškumu, veikimu be taisyklių, kas prieš tai buvo visai nesavita.
Kitos – staiga po daugelio metų pertraukos patiria bepriežastinio džiaugsmo jausmą ir nori jį išreikšti pačiu moteriškiausiu būdu – per kūrybą ir spalvas. Tai ir yra tikrojo sakralinio moteriškumo apraiškos…
Skaitydama ir klausydama apie tai graudinuosi, nes jeigu prie to nors lašeliu prisidėjau ir aš bei mano mokymai – viskas, ką darau, tampa dar prasmingiau.
Taip man Visata primena, kokia dovana yra gimti ir būti moterimi. Taip ji skatina ir mano pačios norą jausti, norą būti džiaugsmingai tekančia upe, o ne boba su kastuvu, kasančia sau pačiai vagą. 🙂
Tad mielosios – jeigu ir jums norisi juoktis ir džiaugtis be priežasties – juokitės. Norisi liūdėti – liūdėkite. Norisi dainuoti ir šokinėti kaip mažai mergaitei – šokinėkite, net jei jums jau pensija ant nosies. Norisi verkti – nestabdykite savo vidinės upės vien dėl to, kad aplinkiniams tai nepatogu. Būkite gyvos.
Jei šalia jūsų saugus krantas – jis tai atlaikys ir saugiai apkabins. O jei esantys šalimais nesupras, galbūt verta susimąstyti, ar tinkami žmonės mūsų aplinkoje ir karts nuo karto išsivalyti savo erdvę nuo tų, kas mūsų negali priimti ir mylėti tokių, kokios esame iš prigimties. Gyvos ir jaučiančios jausmų upės.
Su meile,
Aurelija Sielos namai
Sielos namai
Norite pirmi sužinot apie naujas meditacijas, įrašus ir kitas naujienas?
užsisakykite naujienlaiškį