Ko gero kiekvienam iš mūsų pažįstamas jausmas, kai sudėtingų situacijų sukūryje, užplūdus stiprioms emocijoms, kartu ateina stiprus automatinis noras jas NUTILDYTI. Ot, kad taip kažkam nemaloniam nutikus turėtum mygtuką, kurį pasukęs, galėtum tų jausmų stiprumą sumažinti. Arba išvis išjungti…
Na, mums atrodo, kad jį ir turim. Ir pasukam vis tą svirtelę. Tiksliau mums atrodo, kad jausmas sumažėja, nes jį nesąmoningai kuo nors prislopiname – pertekliniu maistu, svaigalais, pertekliniu darbu, pertekliniu skrolinimu internete ir t.t. Bet kuo – kad tik nereikėtų stoti akistaton su tuo, ką jaučiam. Užkišus save milijonų darbų, reikalų, plepalų, patiekalų ir užsigeriant 4 taure vyno, mums tikrai ima atrodyt, kad jau kaip ir viskas pasimiršo, praėjo, nieko blogo nebejaučiam. Bet ar tikrai?
Šiandien, vėsią ir lietingą dieną jaukiai įsitaisiusi su kakavos puodeliu ir sultingu mango, lėtai, niekur neskubėdama, atlikdama savo mylimus ryto ritualus ir skaitydama knygą, pagalvojau – kiek daug mano gyvenime yra prabangos. Ir dar pagalvojau, kaip visgi skirtingai mes tą prabangą suprantame….
Na, visų pirma, noriu pasidalinti, KAS MAN NĖRA PRABANGA, nors taip ją įprasta vadinti.
Man prabanga ne ištaigingi, milžiniški, dizainerių įrengti namai, kuriuose labai dažnai nėra gyvybės, nesigirdi linksmo vaikų juoko ir laimingų balsų, nes ten gyvena liūdnos, vienišos ir/arba viena kitai svetimos sielos…
Ne prabangios mašinos, demonstratyviai rodomi brendiniai daiktai ir brangūs papuošalai, dažnai tiesiog pridengiantys vidinį skurdą, tuštybę ir niekuo nebeužpildomą tuštumą. Arba dar blogiau – kuriais bandoma kompensuoti žemą savivertę ir nepakankamumo jausmą…
Man prabanga yra ne blizgantys „aukštuomenės“ vakarėliai su prabangos „dress codu“, į kuriuos be specialaus pakvietimo nepateksi.
Ne garbingas titulas, „žvaigždinis“ žinomumas ar aukštos pareigos, įkalinančios nesibaigiančiose darbo valandose, griežtuose elgesio ir aprangos protokoluose. Nurodančios, ką ir kada tau daryti ir kaip gyventi.
Ne milijoninės sąskaitos banke. Ne sekėjų skaičius instagrame ar FB. Turimų nekilnojamo turto objektų, naudingų kontaktų ar fasadinių „draugų“ sąrašas…
Galima čia būtų vardinti ir vardinti.
Patikslinsiu. Nesu ta, kuri neigia materiją ir materialinės gausos naudą, sakydama, kad „ne piniguose laimė“.
Jaučiatės pavargusi, išsisėmusi, įsitempusi, pametusi ryšį su savim, savo moteriška prigimtimi ir savo kūnu? Jaučiate prasmingumo, gyvenimo grožio ir įkvėpimo kasdienoje trūkumą? O gal užstrigote savikritikos, savigraužos, savigailos ir nemeilės sau programose?
Norisi didesnės vidinės harmonijos ir didesnės darnos su savim pačia bei aplinkiniais, bet nežinote, kaip to pasiekti?
Išeitis visada yra.
Viskas yra energija
Visos mes norime švytėti, žydėti ir spinduliuoti meilės energiją. Būti sveikos, energingos ir gražios. Jaustis deivėmis. Gyventi darnoje ir taikoje. Su savim ir aplinkiniais. Semti gerovę, klestėjimą ir gausą pilnais delnais. Jausti pilnatvę bei savirealizaciją – tiek santykiuose ir šeimoje, tiek ir profesinėje veikloje.
Visgi daugeliui iš mūsų visa tai skamba kaip iš fantastikos serijos. Žiūrime į tokias moteris ir nesuprantame, kodėl joms taip sekasi? Ką tokio jos daro, kad šitaip gyvena ir švyti? Kaip susikurti ir gyventi GYVENIMĄ IŠ VISOS ŠIRDIES?
Visų pirma, reikėtų atsiminti, kad absoliučiai viskas aplink mus ir mumyse yra energija. Tanki ir apčiuopiama – fizinė, bei subtilesnė, kurios negalime pačiupinėti, išgirsti ar paragauti, bet dėl to ji netampa mažiau tikra (prisiminkim elektromagnetines bangas, kurios, prieš išrandant galinčius jas užfiksuoti prietaisus, irgi skambėjo kaip mistika.).
Gyvybinė-kūrybinė energija teka absoliučiai per kiekvieną žmogų ir būtent iš jos gyvename bei kuriame viską savyje ir aplinkui.
Todėl tai, ką gyvenime turime ir ko esame pasiekę (tiksliau būtų sakyti, sukūrę) – ir yra per mus pratekančios energijos, kurią gebame įsisavinti ir paversti tuo, ko norime – atspindys.
Vadinasi – kuo daugiau gyvybinės energijos mumyse – tuo daugiau gausos ir pilnatvės mūsų gyvenime.
Čia gali kilti klausimas – bet juk gyvybinės energijos šaltinis teka per kiekvieną. Juk visokeriopa gausa ir gerovė yra prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė, padovanota Kūrėjo. Tai kodėl tuomet ne visos taip gyvenam?
Viena iš priežasčių – nuolat „pro šalį” nutekinami dideli energijos resursai, kurių nebegalime panaudoti visokeriopos gerovės kūrimui. Pažvelkime į juos iš arčiau.
Grupelė linksmai plešiančių pokerį? Juodaplaukė čigonė, burianti iš Taro kortų? Vaikai, žaidžiantys UNO ar Monopolio kortomis?
Taip, kortų būna visokių. Bet šįkart noriu pakalbėti apie psichologines, metaforines, asociatyvines, afirmacines ir kitokias, asmeninio tobulėjimo tikslais naudojamas kortas.
Tokios kortos jau daug metų yra nuolatinis pagalbininkas ir patarėjas – tiek mano asmeniniame gyvenime, kai noriu geriau suprasti, kas su manim vyksta ir kokia kryptim geriausia judėti/arba nejudėti, tiek ir profesiniame. Savo kūrybiniuose-terapiniuose kursuose moterims kortas naudoju dažnai, nes tai sustiprina mokinių vidinius procesus, padeda aiškiau suprasti vidines būsenas ir jų mums atspindimas situacijas. Gera žinia ta, kad šių kortų suvokimui nereikia nei ypatingų ekstrasensorinių gebėjimų, nei sudėtingų kursų baigimo. Tereikia nedidelio sustojimo, įsiklausymo į save, pasitikėjimo vedimu ir … kortų kaladės.
Taigi, kam naudojamos psichologinės – metaforinės kortos?
Svarbu suvokti, kad pats stebuklas iš tiesų yra ne kortose – kad ir kokios gražios bei išsamiai aprašytos jos būtų. Stebuklas esame mes patys, o tiksliau – mūsų vidinis AŠ, mūsų vidinis mokytojas ir patarėjas, kurį turime absoliučiai kiekvienas. Mūsų pasąmonė turi ryšį su Kosmosu, su didžiuoju kosminiu “serveriu”, kuriame yra visi atsakymai į užduotus ir dar nė neužduotus klausimus. Vat jei tik galėtume taip paprastai tą savo vidinį balsa, ateinantį per intuiciją, išgirsti… Deja, tam trukdo proto šablonai, ribojantys mąstymai, aplinkos spaudimas, o labiausia – vidinis minčių triukšmas ir atitolimas nuo savo esmės bei savo kūno, jame gyvenančių jausmų ir šridies, kur tie atsakymai yra.
Štai čia ir gali mums pasitarnauti kortos, kurios:
Padeda geriau suprasti situaciją, kuri iš tiesų atspindi kažką apie mus
Padeda įsivardinti vidinę būseną
Duoda gerų įžvalgų ir patarimų
Dažnai naudojamos padeda lavinti intuiciją, ryšį su savimi
Lavina vaizduotę ir gebėjimą vaizdinius paversti įžvalgomis (ypač tai pasakytina apie kortas be paaiškinimų, tik su paveiksliukais ar simboliais)
Padeda kurti pozityvesnę realybę ir formuoti naujas neuronų jungtis (afirmacijų kortos)
Kaip jau minėjau, savo kūrybiniuose-terapiniuose kursuose moterims kortas naudoju dažnai. Tai vienas labiausia pamėgstų mano mokinių įrankių. Todėl per užsiėmimus nuolat girdžiu: “Nu bet kaip taip galima pataikyti? Juk čia visiškai apie mane! arba “Šalia meditacijos ir paties dailės terapijos proceso mane labiausia šiandien palietė korta – perskaičiau, apsiverkiau ir supratau, kodėl esu ten, kur esu ir kur man judėti toliau”, arba “O kortas, tikiuosi, šiandien trauksim?” Taip, kortos čia visada laukiamos, visada stebinančios, užkabinančios taip giliai, kad kartais net sunku pripažinti tai, ką jos atspindi.
Mano mėgstamiausių ir dažniausiai naudojamų kortų kaladės
Psichologinių, dvasinių, metaforinių ir kitokių kortų kaladžių šiais gausos laikais yra galybių galybė. Ypač – jei skaitote angliškai ir rusiškai.
Aš irgi namuose jų turiu visą arsenalą, bet labiausiai mėgstu ir dažniausia naudoju tas, kurias rasite šiame straipsnyje. Jų rekomendacijomis ir noriu pasidalinti.
Sveiki. Šį straipsnį skiriu visoms moterims, o visų pirma – savo drąsioms mokinėms, kurios eina į savo sakralų, prigimtinį moteriškumą, į meilę sau, į pokyčius mano vedamuose kursuose ir mokymuose.
Jos tai daro, nepaisant įprastinio vidinio priešinimosi, kai viena mūsų dalis pokyčio nori, o kita – daro viską, kad tik jo nebūtų. Nepaisant prigimtinio mūsų EGO mechanizmo, kuris to, kas malonu nori kuo daugiau, o kas nemalonu – fu fu, patraukit nuo manęs kuo tolau. Permainos, kaip ir skausmas, priskiriamas prie tokių “fu fu fu|. 🙂
Todėl bet kokių pokyčių, galimai sukelsiančių dar daugiau nepatogumų ir skausmo, jis vengia, kaip išmanydamas. Ir į bet kokią mūsų pastangą kažką keisti (nesvarbu – į gerą, ar į blogą pusę, nes to jis neanalizuoja ir nevertina), jis atsako tradiciniu: ”Nu bet man, žinok, visai gerai ant to skruzdėlyno sėdėjosi tiek metų. Prie skausmo gėlimo į sėdimąją jau pripratau. Žinau, kaip tai ištverti, kad ir dantis sukandus. O jei nuo skruzdėlyno atsikėlus mane vilkas suės? Ai, ne geriau liksiu sėdėt ten, kur buvau.”
Prasiskverbti pro tokį autosabotažą sunku. Visgi jos tai daro nepaisant kūno reakcijų, kurios įsijungia, kai pagaliau leidžiam sau megzti gilesnį ryšį su kūnu. Kai leidžiam jam jausti, vietoj to, kad ignoruotume jo signalus, nes jausmai tai pažeidžiamumas, nes visuomenėje taip nepriimta (“negražu gi jausmus rodyti”), nes to iš mūsų tikisi ( “Neliūdėk, nepyk, nesitikėk, nebijok, žodžiu, geriausia iš viso nejausk, nes mums taip bus patogiau”).
Jos tai daro nepaisant užplūstančių stiprių jausmų, kurie lyg fermentai metų metais rauginti vidiniuose stiklainėliuose, pagaliau pajutę išėjimo galimybę, ima veržtis lyg iš gausybės rago. Ir plūsta lauk pykčio priepuoliais, kosminio liūdesio vandenynais, ašarų jūromis, išeina su kūno virpuliais, skausmais ir dar neaišku kuo, ko net nemokame įvardinti. Tuomet atrodo, kad žiūriu į atitirpinėjančius ledynus, kurie ima virsti srauniomis upėmis ir staiga moterys, kurios nežinojo, ką jaučia ir ko iš tiesų nori, ne tik ima įsisąmoninti jausmus, bet ir gali juos kokybiškai įžodinti – sau ir kitiems, kas tampa vertingu savitarpio supratimo ir sąveikavimo įrankiu.
Visas jas tokiais vulkano išsiveržimo ar ledynų atitirpimo momentais aš sveikinu. Su tuo, kad jos gyvos. Kad vėl jaučia tai, ką jaučia. Leidžia sau jausti, priima tuos savo jausmus ir viską, kas su tuo ateina. Net jei tai beprotiškai gąsdina ir kelia norą bėgti ir slėptis. Bet kur nuo savęs pabėgsi?..
Tuomet jas kviečiu eiti į save lėtai, su atjauta sau, su švelnumu, su meile sau, savo tempu. Be spaudimo, be lyginimosi į kitas, nes kitos – tai ne jos ir vienintelis teisingas kelias kiekvienai – jos individualus pasirinkimas.
Tuomet vis primenu joms apie tai, kad didžiausia moteriškumo dovana – tai jausti ir tekėti. Tekėti vaga, kuri tau jau paruošta. Kurios pačiai nereikėjo su kastuvais išsikasinėti. Juk neatsitiktinai mūsų tradicijose vyrai “veda”, o moterys – “išteka” (apie sakralųjį moteriškumą ir vyriškumą daugiau pasidalinsiu būsimuose “Sielos namų” straipsniuose).
