Paskutiniu metu susiduriu su vis didesniu skaičium perdegusiu žmonių.

Tiesą sakant, manęs tai nestebina. Tik liūdina, nes į tokias būsenas mus nugena ne aplinkiniai, ne darbas, kad ir ką besakytumėm, bet MES patys. Tiksiau, mūsų pasirinkimai, vertybės ir ribų neturėjimas.

Mums visiems nuo mažens yra diegiama, kad vienintelė teisinga gyvenimo judėjimo kryptis yra TIK Į PRIEKĮ!

Vertinga yra tik VEIKTI! SIEKTI! EITI Į REZULTATĄ!

Ir mes einame. Net nukritę pakylame ir einame. Be sustojimo, be pertraukų, nespėdami net pasidžiaugt pasiektais rezultatais, jau akimis ieškome kitos viršukalnės, į kurią dabar lipsime… Pati taip daug metų gyvenau, kol išmokau kitaip…

(Ne, ne visi, bet taip vadinami hiper siekėjai (“hyper achievers”, ang.k) tikrai žino, apie ką kalbu. Ir būtent jie dažniau įkrenta į perdegimo būsenas. Šis mano įrašas daugiausia skirtas būtent jiems, nes jie – sąmoningiau nei kiti, pasirenka tokį gyvenimo režimą.)

Pasitikrinkit? Gal ir jums tai būdinga?

Paprastai jaučiamės verti poilsio tik tuomet, kai jo užsitarnaujame sunkiu darbu. Jei darome kažką, kas mums įdomu, galime išvis nejausti, kad jau seniai laikas sustoti ir pailsėti. Suvokdami, kokios brangios ir greitai prabėgančios mūsų gyvenimo akimirkos, jaučiamės blogai, jei jas švaistome “nieko neveikdami”. Tinginystė mums yra baisinga nuodėmė ir mes išvis nesuprantame, kaip galima nežinoti, ką veikti? Juk tiek daug visokios veiklos galima prisigalvoti… Ir mes prisigalvojame. Jei nedirbame, tai mokomės. Jei ne sportuojame, tai užsiimame saviugda. Nes prasmė yra tik VEIKIME.

VEIKIMAS (kaip ir greitis, jėga, dinamika, konkurencija, protas, valia ir t.t.) atstovauja vyriškos sakralinės energijos principą. Būtent vyrišku principu auginame vaikus, nepriklausomai nuo lyties. Būtent taip buvome užauginti mes patys (tiek vyrai, tiek ir moterys). Nieko nuostabaus, kad mums vertinga atrodo tik “veikti, siekti, konkuruoti, stengtis dėl rezultato, ugdyti protą, intelektą.”

O sustot, įsiklausyt? Pajaust, atliept? Tiesiog BŪTI, kvėpuojant ir jaučiant? Išmokt girdėti širdį ir eiti paskui ją? Visa tai atrodo visai nevertinga ir net nelabai suprantama. Tinginių išmislas. 🙂

Mes pamirštame, kad esame gamtos dalis. O gamtoje, kaip ir žmonių pasaulyje, viskas veikia pagal dualumo principą. Yra įkvėpimas ir yra iškvėpimas. Potvyniai ir atoslūgiai. Yra diena ir naktis. Yra šaltis ir karštis. Yra vyriška energija ir moteriška. Balansą, o vadinasi ir gerą vidinę būseną, sukuria tik veikimo ir dyko buvimo sąjunga.

Skaityti įrašą toliau.

LAIMEI NEREIKIA PRIEŽASČIŲ. LAIMĖ – TAI PASIRINKIMAS.

Dar vienas naujos realybės, kuri formuojasi, bruožų – vis stipresnis savo širdies girdėjimas ir ėjimas paskui ją, o ne paskui protą.

Ką tai reiškia? Be visų kitų dalykų, tai reiškia, kad keičiasi mūsų laimės sąvoka ir tai, kaip ją jaučiam.

Anksčiau DŽIAUGDAVOMĖS, NES… – o tai reiškia, kad džiaugsmo emociją mums sukeldavo kažkoks išorinis trigeris – kažką gavom, nusipirkom, pasiekėm, kažkas pagyrė, pradžiugino ir pan. Kitaip tariant, džiaugsmui jausti reikėjo išorinės priežasties.

Dabar vis dažniau JAUČIAMĖS LAIMINGI, NEPAISANT.. – o tai reiškia, kad mūsų laimės būsenai sukurti nereikia jokių išorinių priežasčių. Mes tiesiog sąmoningai pasirenkame jaustis laimingi ir tokie esame.

Jei patys sau susikuriam tokią vidinę vibraciją, jokie išoriniai įvykiai mūsų laimės stipriai paveikti negali. Apima jausmas, kad stovi gyvenimo uragano akyje – aplink tave visiškas chaosas, o tu jį stebi iš centro ir tau tame šviesos burbulo viduje taip ramu, gera…

Žinoma, kol esi gyvas, išoriniai įvykiai tave trigerina ir gali trumpam supykti, nusivilti ar išsigąsti – tomis akimirkomis trumpam laimės jausmas pasistumia į šoną. Bet jei vis labiau girsi savo sielą, kuri yra drąsi ir žino, ko nori, tose emocijose nebeužstringi. Trumpai pabūni ir vėl grįžti į laimės būseną. Kitaip tariant, vis labiau išmoksti būti laimingas, nepaisant to, kas su tavim gyvenime vyksta.

Šis gebėjimas suteikia milžinišką galią. Tam, kad būtum laimingas, tau nebereikia nieko DAUGIAU. Daugiau daiktų, pinigų, pasiekimų, žmonių, pripažinimo, malonumo ir t.t. Ach, koks nuostolis ekonomikai ir vartotojiškai visuomenei… 

Tai va, jaučiu, kad man šioje realybe vis daugėja BUVIMO, vietoj įprasto VEIKIMO, širdies klausymosi, vietoj įprastų loginių sprendimų ir ilgalaikio LAIMĖS JAUSMO, vietoj trumpų sutrigerintų DŽIAUGSMO EMOCIJŲ….

Ar ir jums taip? 🙂

Su meile,

Aurelija

Kai klausiu savo mokinių ar klienčių, ko labiausiai sau norėtų palinkėti, didelė jų dalis atsako tą patį – BALANSO. Ne sveikatos, gausos, meilės ar savirealizacijos, o būtent vidinio BALANSO, leidžiančio patirti pilnatvės jausmą su tuo, ką jau turime savo gyvenime.

Nieko nuostabaus. Daugumos iš mūsų gyvenimai yra kupini visko – darbų, pareigų, atsakomybių, šeimyninių rolių, buities. Visa tai kasdien reikalauja didelių energijos ir laiko resursų. Gera jausti visų savo, kaip moters, gyvenimo sričių užpildymą ir būti žmona, mama, sėkminga darbuotoja, dukra, sese, drauge, kaimyne. Įtampa ir disbalansas atsiranda tuomet, kai tarp visų savo rolių, reikalų ir atsakomybių pamirštame SAVE. Kai eilinį sykį paliekame rūpinimąsi savimi po to, kai jau bus pasirūpinta visais kitais…Pamirštame, kad kasdien duoti su meile, lengvai, nesitikint būtinai gauti atgal, galime tik tuomet, kai pačios esame užsipildžiusios, o ne ant išsekimo ribos. Ir tą energijos perteklių galime susikurti tik pačios SAU tapdamos prioritetu.

Tik mes galime nuspręsti, kad nuo šiol mano gyvenime reikia daugiau erdvės MAN PAČIAI. Kokybiškam poilsiui, laikui palaimingoje vienumoje, kai neskubėdama galiu išgirsti save, savo širdį, jos norus ir juos tinkamai bei savalaikiai atliepti. Kai vis daugiau laiko skiriu tam, ko JAUČIU, KAD NORIU, o ne tam, ką PRIVALAU. Kai leidžiu ir kitiems manimi pasirūpinti, bet nepamirštu savimi pasirūpinti ir pati. Kai nustoju būti nustekentu, nuolat nepatenkintu, bumbančiu darbiniu asilu ir pasirenku būti egzotišku žiedu, kurį būtina tausoti, branginti ir mylėti. Jeigu drąsiai tai pasirenkame, liekame ištikimos tam sprendimui ir į kasdienę pareigą skirti kokybiško laiko sau žiūrime taip pat atsakingai kaip ir į pažadus kitiems, į mūsų gyvenimą sugrįžta pilnatvė, ramybė, tylus kasdienis džiaugsmas, gydantis lėtumas ir BALANSAS.

Kodėl? Juk BALANSAS reiškia, kad kažkas yra stabilus. Kad jį judinant iš išorės jis nenukrenta, nes turi atramą – savo ašį, centrą, o visos jo dalys yra proporcionaliai paskirstytos ir vienodai svarios. Tai apie kokį asmeninį balansą galime šnekėti, kai to CENTRO, AŠIES t.y. savo pačios atliepimo ir pasirūpinimo savimi pastoviai trūksta? Arba kai tą pasirūpinimą savimi geriausiu atveju suvokiam kaip pamiegojimą, pasportavimą, grožio procedūras ar sveikesnio maisto pavalgymą. Visa tai, žinoma, yra puiku, bet verta atsiminti, kad nesame vien kūnas, tad turime ne tik fizinius poreikius.

Esame energijų tekinimo kanalas. Energijų upė, per kurią kasdien prateka dideli energijos kiekiai. Kiek tos kūrybinės energijos gebame įsisavinti, įkūnyti, paversti apčiuopiamais dalykais savo gyvenime, priklauso nuo mūsų.

Vienas iš mūsų vidinį balansą atkuriančių įrankių yra kasdienės meditacijos. Jos ne tik ramina nenuvargstamai dūzgiantį protą, suteikia atsipalaidavimo, pilnatvės jausmą, pakelia mūsų vibracijų lygį, bet ir formuoja kasdienį įprotį skirti laiko SAU.

Taigi, jeigu jaučiatės energetiškai ir fiziškai pervargusi, išsibalansavusi, per darbus ir pareigas „pametusi save“, nebejaučiate ryšio su Žeme, su Kūrėju, su savo aukščiausiuoju AŠ arba tiesiog norite stiprintį šį jausmą, kviečiu pasidovanoti sau ar jums brangiam žmogui mano naują audio meditaciją ENERGIJŲ BALANSAS.

Meditaciją rasite čia: https://sielosnamai.lt/meditacijos/energiju-balansas/

Su meile,

Aurelija Sielos namai

Iki Kalėdų liko vienas mėnuo…

Gal mėgstate pasiruošti dovanas neskubėdami, nesistumdydami eilėse, apgalvotai ir iš anksto?

1. „Mano vidinis Buda“. Tai paveikslas apie vidinį mokytoją, esantį kiekvieno iš mūsų viduje. Apie tai, kaip įjungę savo intuiciją, imam girdėt vidinę tiesą, todėl galim atsipalaiduoti, palaimingai užmerkti akis ir leistis vedami į mūsų pačių vidinę ramybę. Gali būti su sidabriniu rėmeliu kaip nuotraukoje arba su pilku – abu žiūrisi puikiai.

Detaliau apžiūrėti paveikslą ir sužinoti daugiau apie jo skleidžiamas programas galite mano galerijoje. 

3. Mandala „Nauja pradžia. Jungtys“. Tai paveikslas apie bendrystę ir jungtis tarp visų mūsų, visų realybės lygmenų bei būties planų. Už mūsų nugarų visad stovi mūsų protėviai, o jiems už nugarų – jų protėviai ir kitos šviesos būtybės ir taip toliau iki pat Šaltinio. Mus nuolat lydi ir saugo angelai, sielos vedliai, todėl niekad nesame vieni. Esame mylimi ir vedami. Parduodamas su juodu rėmeliu, kaip nuotraukoje.

Skaityti įrašą toliau.

Ryšys su protėviais. Kodėl jis svarbus kiekvienam?

Ar gali medis užaugti be šaknų? O kaip ilgai užaugęs jis gali be jų išsilaikyti, žydėti, klestėti?

Norime to ar ne, mes esame savo šeimos ir visos už jos stovinčios giminės dalis. Net jeigu nuo jų atsiribojam ir nebendraujam. Per mūsų kraujo ryšius mums buvo perduoti ne tik genai, bet ir iš kartos į kartą keliaujantys elgesio modeliai, tradicijos, programos bei tų programų pasekmės. Mes esame savo tėvų, senelių, prosenelių bei kitų protėvių pratęsimas. Energijos sklaida. Mes esame tas pats medis…

Taip, mes ateiname apdovanoti asmeniniais talentais ir bruožais, kurie tikrai gali būti labai unikalūs. Taip, dėkui Dievui, mes turime vis daugiau drąsos pasirinkti savo pačių kelią, nebūtinai kartojant savo tėvų pasirikimus ir profesijas. Taip, mes kasdien turime asmeninį per mus pratekančios gyvybinės energijos banką ir galimybę iš jo semti tiek energijos, kiek sugebame. Bet ar vienas lauke karys? Ir ar įvairios bendruomenės, į kurias vis dažniau jungiamės, gali pakeisti giminės jėgą, kuri mums yra duota tiesiog, kaip prigimtinė teisė?

Jei skaičiuosime prieš mus gyvenusias vien 7 kartas, imant tik tėvus (be seserų ir brolių), tai gausime net 254 žmones. O juk prieš juos buvo dar daugybė giminės kartų… Įsivaizduojat, kiek daug energetinio palaikymo galime turėti sąmoningai kurdami ryšį su jais? Visi protėviai gali stovėti mums už nugaros ir siųsti mums savo paramą, meilę, laimindami einant per įvairias gyvenimo situacijas. Jei tik jungiamės, jei tik prašome, jei patys jiems sistemingai siunčiame savo pagarbą, meilę bei padėką. Ne kartą metuose ant kapo uždegam žvakelę…

Taigi, ką gali duoti giminės galia?

Skaityti įrašą toliau.